Prezidentė Dalia Grybauskaitė antrą kartą perskaitė metinį pranešimą Seime. Prezidentė savo kalbos įžangoje pažymėjo esanti “konstruktyvaus žodžio šalininkė”, tad jos griežta retorika, atrodytų, neturėjo nieko stebinti. Tačiau tuoj po pranešimo atsirado politikų, politikos apžvalgininkų, intelektualų, kurie pasipiktino tiek D.Grybauskaitės raiškos būdu, tiek atvirumu. Pakvipo nostalgija Valdui Adamkui.

Akivaizdu, kad prezidentė nepūtė miglos į akis. Ji atidėjo į šalį diplomatiją ir prabilo kalba, kurią supranta Lietuvos žmonės. Kalba, kuri jiems sava ir atspindi tai, apie ką kalbama virtuvėse ar draugų būreliuose, rašoma interneto komentaruose, aptariama viešojo gyvenimo užkulisiuose. Prezidentė “išdavė” politikų sluoksniams būdingą tam tikrą omertos principą, kai galima koneveikti politinius priešininkus, bet apie politikoje įsigalėjusius papročius linkstama tylėti.

Prezidentė įvardijo tai, ką žino kiekvienas: kad “laisvėje kyšininkų tebėra daugiau negu už grotų”, kad šalyje klesti “klaninis teisingumas”, kad teismuose slypi “senos šunvotės, ilgai dangstytos klano paslapties šydu”. Ji tiesiai pasakė:

“Būtina pažinti ir savo niekdarius, nemokšas, o ypač – parsidavėlius. To reikia, kad apvalytume valstybės tarnybą, kad išguitume iš jos tuos, kurie atėjo ne tarnauti, bet prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais ir nuosprendžiais. O baisiausia – žmonių pasitikėjimu valstybe.”

Tai žodžiai, kuriems negali nepritarti joks Lietuvos ateičiai neabejingas pilietis. Tačiau užsigavusieji (matyt, pritaikę juos sau) suskato šnekėti apie populizmą. Taip, prezidentės kalba atspindi žmonių mintis. Bet norisi retoriškai klausti, kodėl tai blogai, kodėl yra nepadoru garsiai pasakyti, ką galvoja ir dėl ko išgyvena daugybė krašto žmonių?

Suprantama, viena didžiausių šalies problemų, kad daug diskutuojama, priimami įstatymai, keičiami jėgos žinybų vadovai, bet poslinkių į gera – mažai. Pati prezidentė pripažino, jog praėjusiaIs metais už grotų patekę 18 su korupcija susijusių nusikaltėlių nėra joks laimėjimas. Juk sėda “smulkmė”, žemo rango pareigūnai, savivaldybių veikėjai, pavieniai asmenys, o korupcinės schemos lieka nepaliestos. Ne veltui organizacijos “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas pareiškė: “Šįmet, palyginti su praėjusiais metais, nematau didelio ministerijų ir savivaldybių pajėgumo kovoti su korupcija. Jis iš principo vis dar lieka minimalus.”

Kad situacija išties beviltiška, liudija itin simboliškas faktas. Praėjus kelioms valandoms po prezidentės pranešimo Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog buvęs Valstybės turto fondo generalinis direktorius Povilas Milašauskas alkoholio bendrovės “Alita” privatizavimo byloje nepadarė jokio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, nes, kaip pabrėžiama teismo nutartyje, “neįrodyta, kad jis norėjo ir siekė didelės žalos atsiradimo valstybei, tačiau nesąmoningai leido turtinei ir neturtinei žalai atsirasti”. Kitaip tariant, ateityje pareigūnams, pasirašantiems abejotinus potvarkius, reikės būti kuo nesąmoningesniems, nes dėl tokios būsenos atsiradęs parašas jiems neturės pasekmių.

Ne viskas D.Grybauskaitės kalboje sulaukė šitokio atoveiksmio. Prezidentė pažadėjo, kad kiekvieną kartą, “kai man bus pateiktas koks nors atskiros grupelės užsakytas, korupcija ar tiesiog kvailybe dvelkiantis įstatymas, asmeniškai domėsiuosi jo kilmės istorija”. Jai išsyk atitarė Seimo pirmininkė Irena Degutienė: “Kartais tu nieko negali įrodyti, bet įtari, kad yra koks nors užsakymas, kodėl tos įstatymo pataisos yra registruojamos.” Jei tokio rango politikai lieka įtarimų gniaužtuose, ką jau kalbėti apie visuomenę, kuri dažnai nežino, dėl kokių priežasčių priimama arba atmetama konkreti įstatymo pataisa.

Žodis “apsivalymas” jau atrodo gana tuščias ir deklaratyvus, nors jis turi būti apčiuopiamas ir matomas. Priešingu atveju geros kalbos sės tik vėją.

Susiję įrašai:

• AR BUS BAIGTA SU STT NEVEIKLUMU?
• IDEALIOJI IR REALIOJI DALIA GRYBAUSKAITĖ
• LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA IR PEREINAMASIS LAIKOTARPIS
• SOVIETINIAI PREZIDENTĖS METODAI
• PREZIDENTĖ VERTINO VISUS