Valdonė MINCIŪTĖ
Tai istorija apie Klaipėdos universiteto dėstytoją, socialinių mokslų daktarę Jolitą ir publicistą, vertėją, visuomenininką, nuo mažens sergantį raumenų atrofija Tomą VILUCKUS, kurių pažintis, prasidėjusi prieš 17 metų Palangos bažnyčios šventoriuje, peraugo į tvirtą ir meilės kupiną santuoką…
Iš kur toji drąsa pasakyti pašaukimui – taip?
Jolita: Nebuvo lengva nuspręsti, jaučiau baimę. Išgėrėme daugiau nei tūkstantį litrų arbatos per visą draugystės laikotarpį ir to pakako, kad galėčiau pasitikėti Tomu ir savo širdimi, kuri, tikiu, nenustos mylėti. Pasitikime Dievu, nes mus Jis ir suvedė…
Tomas: Jei priešais mane yra žmogus, kurį myliu, tai apsisprendimas tiesiog ateina! Negalima žmogaus idealizuoti, nes tokiu atveju ieškome idealo, o ne žmogaus. Tuomet poros ir neranda ilgalaikės draugystės.
Vieni ligą vadina gyvenimo tragedija, našta, kiti – prasminga patirtimi. Kaip jūs gyvenate su savo liga?
Tomas: Liga yra sloga, bet aš nesergu sloga, turiu negalią, kuri yra mano gyvenimo būdas, prigimties dalis. Ši negalia visuomet primena, koks esu ir kad negaliu to, ką gali kiti. Tai iššūkis. Tokie, kaip aš, yra žmonės su iššūkiais. Pirmiausiai priimu tą iššūkį, o susidoroti su juo – kiekvienos dienos užduotis.
Ar maištavote dėl savo negalios?
Tomas: Žinoma! Ilgai bandžiau įrodyti, kad mano negalia yra Dievo nebuvimo įrodymas. Su malonumu prisimenu, kaip garsiai klausydavau trankios muzikos (nors ir dabar ją mėgstu). Sveiko maišto visada reikia.
Dažnai mūsų aplinka ne itin pritaikyta neįgalaus žmogaus poreikiams, kaip tai turi įtakos jūsų šeimos gyvenimui?
Jolita: Kai kurie poreikiai yra apkarpyti ir nepatenkinti dėl nepatogios infrastruktūros. Dažnai nenuvažiuojame ten, kur norėtume, nes nėra galimybių. Visada turime galvoti į priekį. Sykį važiavome į Kalėdų Mišias; kai atvykome, aikštelė buvo sausakimša. Vos ne viduryje gatvės pastatėme mašiną, su vežimėliu įvažiavome į aikštelę, o ten mašinos sustatytos viena prie kitos. Radau vieną didesnį tarpą, pro kurį kone centimetru tikslumu reikėjo pravažiuoti, kad neužstrigtume tarp mašinų ir nesubraižytume jų. Žinojau, kad nėra kitos varianto patekti į Mišias ir kad būtinai turime į jas patekti, tad kone užsimerkus teko nerti pro mašinas. Esame ne sykį kilę liftu, į kurį vos prasispraudėm ir meldėm, kad tik užsidarytų lifto durys. Labai rizikuojame eidami ten, kur dar nesame buvę, bet su pasitikėjimu einame manydami, kad nėra padėties be išeities.
Tomai, negalite gyventi be šalia esančių žmonių pagalbos. Kaip jaučiatės žinodamas, kad esate priklausomas nuo kito?
Tomas: Ši situacija nuolat mane lydi, bet pagalba, kurią suteikia šalia esantys žmonės yra mylinti. Čia ir yra esmė.
Jolita: Būna sunku ir netgi pikta, kai susiduri su fizinėmis kliūtimis, kurias sunku įveikti (statūs šaligatvių borteliai ar įvažos į pastatus, siauri tarpai tarp prekystalių parduotuvėse ir pan.), kai nutinka tai, ko nesitikėjome. Sunkiau būna ir ligos atveju, kai Tomas suserga. Tuomet tenka labiau mobilizuotis ir būti pasiruošusi padėti su dvigubom jėgom.
Bendra buitis. Ar iš tiesų tai visiems aktuali bėda?
Tomas: Kol nėra bendros buities, tol yra paprasčiau; jai atsiradus, natūraliai iškyla įvairios problemos, buitis turi savo sunkumą. Žmonės dėl jos dažnai ginčijasi. Mums irgi teko tai patirti ne kartą. Tačiau visad ieškome bendrų sąlyčio taškų ir juos randame.
Jolita: Kartais laikomės įsikabinę savo nuomonės ir sunku nuspręsti, kuris turi nusileisti, kad rastume bendrą sprendimą. Bet kai yra nusiteikimas įsiklausyti į vienas kito poreikius, tai visi buitiniai nesklandumai anksčiau ar vėliau išsisprendžia.
Ką mėgstate veikti drauge?
Tomas: Mums patinka išvažiuoti pasivaikščioti, lankyti koncertus, spektaklius ir pan. Esame filmų mėgėjai.
Jolita: Kai grįžtu iš universiteto, kuriame dėstau, jaučiu didelį malonumą pažiūrėti filmą, o po to jį aptarti, kartais dalinimasis filmo įspūdžiais gerokai užtrunka net ir atsigulus miegoti. Kai draugavome, kartu garsiai skaitydavome grožinės literatūros knygas. Maldos metu mėgstame paskaityti teologinius tekstus, padiskutuoti apie tai, ką perskaitėme. Mus stiprina ir įkvepia pokalbiai, pasidalinimai. Be abejo, mėgstame keliauti.
Jūsų namuose gausu svečių, jaunimo, kurie patiria daug džiaugsmo bendraudami su jumis.
Jolita: Ir aš buvau viena iš tų jaunuolių, kurie ateidavo pas brolius. Čia jaučiau atvirumą, domėjimąsi manimi, jie visad draugiškai bendraudavo, išmintingai atsakinėdavo į rūpimus klausimus, būdavo smagu kartu kūrybingai ir įdomiai leisti laiką, linksmintis be nuvalkioto atsuktuvų gėrimo ir tūsinimosi, kuris nepatenkina širdies lūkesčių. Jau anuomet būdami ganėtinai jauni, jie pasižymėjo išmintimi, nes sugebėdavo atsakyti į šimtą penkiolika pateiktų klausimų!
Meldžiatės drauge?
Jolita: Drauge melsdamiesi liudijame vienas kitam tikėjimą. Kartais širdyje nejaučiame poreikio melstis, atrodo, kad pakankamai prisimeldėme vakar ir šiandien dar esame pilni. Kartais po pusryčių Tomas klausia: „Na, eime pasimelsti, ar prie kompiuterių?“ Kompiuteryje yra mūsų darbai, bet tam, kad galėtume juos dirbti, nors dešimt minučių norisi skirti maldai, įkrauti savo „vidines baterijas“.
Tomas: Išgyvenome gerą maldos patirtį ir anksčiau, kai melsdavomės dar draugaudami. Visa mūsų draugystė išmelsta.
Kas svarbiausia santykyje tarp sutuoktinių, kad būtų kuo mažiau nesutarimų?
Tomas: Atvirumas ir sąžiningumas vienas kito atžvilgiu. Tai pamatas, kurio nepaisydami žmonės užsisklendžia savyje. Sutuoktiniai pradeda gyventi skirtingus gyvenimus ir negirdi kito poreikių, nes neklauso vienas kito. Žmonės daro klaidą ieškodami tokio pačio, kaip jie patys, arba tobulo partnerio, kurio nėra. Žmonės yra skirtingi, pvz., aš mėgstu futbolą, o Jolita nemėgsta.
Jolita: Jis žiūri futbolą beveik kiekvieną vakarą, o man atrodo, kad yra žymiai įdomesnių ir asmeniškai man prasmingesnių laisvalaikio leidimo būdų, nei futbolo rungtynių stebėjimas per televizorių. Mano poreikių tai nepatenkina, bet Tomas jaučiasi patenkintas pažiūrėjęs futbolą. Uždedu jam ausines ir sakau: „Tu žiūrėk vienas tą futbolą“, kad sklindantys rungtynių garsai manęs neerzintų ir užsiimu savais reikalais. Tai daug pasako apie žmonių kitoniškumą. Esame skirtingi: aš – emocionali ir jautri, o Tomas yra strategas ir organizatorius, idėjų generatorius, džiaugiuosi, kad jis sudėtingose situacijose „įjungia šaltą protą“, nesivadovauja emocijomis. Jis šeimoje buvo vyriausias iš trijų brolių, o aš saviškėje esu pagrandukė. Vien dėl to esame skirtingi, tad ieškome pusiausvyros.
Jūsų akys spindi laime, iš kur ji?
Jolita: Džiaugsmas kyla iš draugystės, kai vyras ir moteris susidraugauja, tampa geriausiais draugais, sukuria šeimą, dalinasi mažais džiaugsmais, iš kurių ir susideda laimė. Nereikia vaidinti vyro ar žmonos, tereikia būti geriausiais draugais.
Tomas: Visi bijome ateities, bet būtent ji mums gimdo viltį. Visuomet viliamės ko nors gražaus ir nuostabaus; tiesiog nuostabu, kad yra viltis.
Dėkoju Jolitai ir Tomui už atvirą pokalbį ir liudijimą – viso pokalbio metu jie žvelgė vienas į kitą, o jų akys spindėjo džiaugsmu.
Susiję įrašai:
- MALONĖS VERSMĖS
- T. IR J. VILUCKAI: „DĖKOJAME DIEVUI UŽ NEGALIĄ, PER KURIĄ ESAME KARTU“
- NEJAUGI GYVENTI BE MEILĖS?
- AR PALIKTI VAIKINĄ?
- PASAULIS PAGAL TOMĄ: PRIIMTI SAVE TOKĮ, KOKS ESI