„Bus taip, kaip atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo.  Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’. Šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’ Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’. Šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’ Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo’. Šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. (Mt 25, 14-30)

Šiuo palyginimu Jėzus negailestingai kritikuoja Rašto aiškintojus ir fariziejus – to meto religinį elitą. Jis savo pagrindine užduotimi laikė tradicijų ir taisyklių išsaugojimą, tuo užsiverdamas Dievo veikimo naujumui. O ką šis palyginimas byloja mums XXI amžiaus žmonėms?

Paradoksaliai, bet Dievas mums čia parodomas kaip geras verslininkas. Palyginime minimas talentas yra ne moneta, o aukso, sidabro arba vario svorio vienetas, kuriuo Jėzaus gyvenamais laikais buvo atsiskaitoma už stambius sandorius.

Vadinasi, žmogus yra Dievo investicija. Kiekvienas mūsų savyje turime dovanas, kurios gali nešti “pelną”. Kitaip tariant, tai kas slypi mumyse yra savotiškas įstatinis kapitalas, kurį turime įdarbinti – paleisti į apyvartą. Kiekvienam mūsų Dievas yra sukūręs gyvenimo planą, ateitį, kuri taps nuostabia, jei mes savyje atpažinsime Dievo dovanas, jas įveiksminsime, gyvensime laimės troškimu. Lengviausia yra pasitenkinti tuo, kokie esame. Taip tampame panašūs į aną palyginimo tarną, kuris savo talentą paprasčiausiai užkasė į žemę. Taip atsargiai, “išmintingai” elgdamiesi nuviliame tiek save, tiek kitus, išduodame Dievo užmojį mums. Tuo tarpu Dievas kviečia mus rizikai, nuotykiui, iššūkiui.

Tad mums atskleidžiama keista išmintis – gyvenimas yra kvietimas rizikuoti. Rizika atveria naujas perspektyvas, tokias, kokių mes dažnai net neįsivaizduojame.

Taip pat šis palyginimas yra perspėjimas ir mums kaip krikščionių bendruomenei. Kad ir kokios gražios yra mūsų tradicijos, bet ar ne pernelyg dažnai esame užsiėmę tik jų saugojimu ir puoselėjimu? Tačiau pats žodis “evangelija” reiškia “geroji naujiena”. Kitaip tariant, kalbama apie naujumą, gyvą žinią. Ji neturėtų nugulti dulkėtose knygose, bet skambėti gyvenimo erdvėse skleisdama Dievo naujumo energija.

Susiję įrašai:

• “LIETUVOS TALENTAI”: BE TALENTINGŲ RENGĖJŲ
• PSICHINĖ NEGALIA IR ARKLIŠKAS ŽVENGIMAS
• PAKEISTA KRYPTIS
• KUR GYVENA DIEVAS?
• KALĖDOS – DIEVAS YRA SU ŽMOGUMI