Rugpjūčio 23 d. Lietuvos istorijoje yra svarbi data ne tik dėl istorinės neteisybės, kuri pasireiškė Molotovo–Ribentropo paktu, leidusiu okupuoti ir aneksuoti Lietuvą. Naujausioje mūsų istorijoje tai ne tik „Baltijos kelio“ diena, bet ir savotiška takoskyra mūsų visuomenės ir valstybės gyvenime. Juk rugpjūčio 23-iąją sukaks dveji metai, kai Baltarusijoje žuvo Lietuvos saugumo pulkininkas Vytautas Pociūnas.
Per tuos dvejus metus mes taip ir nesužinojome atsakymo į pagrindinius klausimus, kaip ir kodėl žuvo V. Pociūnas. Tiesa, apsiriboti vien šiais klausimais būtų klaidinga. Egzistuoja daug kitų klausimų, kurie laukia atsakymų. Pavyzdžiui: kodėl po pulkininko žūties buvo skleidžiamos versijos, kad jis įkaušęs lipo ant palangės atlikti gamtinių reikalų ir taip iškrito pro langą, kad bendravo su prostitutėmis, kurios jį apnuodijo, kad turėjo meilužę? Kodėl prokurorą Justą Laucių, paskelbusį išvadą, jog V. Pociūno žūtis buvo nelaimingas atsitikimas, VSD apdovanojo 2-ojo laipsnio „Nuopelnų kryžiumi“? Kodėl Gediminas Kirkilas sudarė visuomeninę komisiją V. Pociūno žūties aplinkybėms tirti, o jos darbas buvo imituojamas? Kodėl Generalinė prokuratūra oficialiai nekėlė nužudymo versijos? Pagaliau, kodėl Generalinė prokuratūra, teismo priversta, atnaujino bylą, bet byla taip ir lieka neištirta?
Dar keisčiau, kad šalyje retas žmogus tiki pirmine Generalinės prokuratūros išvada, jog V. Pociūno žūties priežastis – nelaimingas atsitikimas, bet taip pat retas tiki, kad tiesa kada nors paaiškės… Vadinasi, piliečiai netiki, jog gyvena teisinėje valstybėje, kur teisėsaugai nė motais, ką mano apie vieną ar kitą „nelaimingą atsitikimą“ politikai ar žiniasklaida.
V. Pociūno žūtis sukrėtė mūsų valstybės gyvenimą. Tačiau atrodo, kad po jos nepadaryta jokių rimtesnių išvadų. Štai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) atliko VSD veiklos tyrimą, kurio išvadoje pasakyta: „…iš artimai bendravusių su V. Pociūnu asmenų liudijimų galima daryti išvadą, kad rimto darbo Gardine V. Pociūnui nebuvo, jis pats tai vertino kaip priverstines atostogas.“
Kas buvo po to? Vargais negalais pasitraukė VSD direktorius Arvydas Pocius, bet ir toliau ten dirba Darius Jurgelevičius. Jis pagrasino: „Ir jei toliau vyks visas šis knaisiojimasis po tuos kaulus, tai ten išlįs tokių dalykų, kurie garbės visam šitam reikalui tikrai nepridės.“ D. Jurgelevičius stengėsi, kad V. Pociūnas netektų VSD valdybos kuravusios transporto ir energetikos sektorių viršininko pareigų. Normalioje valstybėje po panašaus kaip NSGK tyrimo lėktų aukštų pareigūnų galvos, o čia – olimpinė ramybė. Žuvusysis po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, tai yra viešai pagerbtas, tad to pakanka.
Tačiau vis tie nelemti klausimai kamuoja. Kodėl V. Pociūnas maždaug pusantro mėnesio iki žūties pasakė frazę: „…daugiau netylėsiu ir padarysiu, kad visi viską žinotų…“? Ką jis žinojo? Kodėl tai pasakęs žmogus žuvo neaiškiomis aplinkybėmis? Kodėl tai nutiko po to, kai 2006 metų vasarą įvykus sandėriui „darbiečio“ Jono Pinskaus namuose, kuriame dalyvavo dujų tarpininkės „Dujotekanos“ vadovas Rimandas Stonys, G. Kirkilas tapo premjeru?
Kad V. Pociūnas kažkam kliuvo, liudija ir ši našlės Liudvikos Pociūnienės papasakota istorija:
„Jau gerokai sutemus Vytas iš Gardino važiavo namo. Vienoje siauroje kelio vietoje palei poligonus jo automobilis atsidūrė greta vilkiko, vežančio gelžbetonio ritinius. Dažniausiai tokie sunkūs kroviniai vežami net nepritvirtinti prie platformos. Ar galite įsivaizduoti, kad toks ritinys imtų ir šiaip sau nuo jos nuriedėtų? O tąkart vienas nuriedėjo ir vos neprispaudė pro šalį važiavusio Vyto automobilio. Vyrą išgelbėjo greita reakcija. Vilkikas, pametęs krovinį, nudūmė kaip niekur nieko, net nestabtelėjo. Šis įvykis Vytą labai sukrėtė.“
Tokios istorijos svarbios, pasirodo, tebūtų amerikietiškų detektyvinių serialų tyrėjams. Kaip ir bylos medžiaga, kad velionio panagėse yra užsilikusių ne jo paties drabužių dalelių, rasti DNR pėdsakai, kurie nepriklauso Lietuvos konsulato žmonėms – konsului Dainiui Trinkūnui ir vairuotojui, su kuriais jis tą vakarą bendravo. Kaip ir apeinama tylomis advokato Kęstučio Čilinsko versija apie galimai prieš V. Pociūną panaudotas dujas, kas leido imituoti nelemtą atsitikimą… Vėl kirba šventvagiškas klausimas: kodėl šie duomenys, versijos nedomina mūsų tyrėjų?
Akivaizdu, kad po V. Pociūno žūties į paviršių išplaukė daug purvo, kad yra klausimų, kurių neturėtų būti, kad labiau gelia nei palengvėja. Tačiau mąstantis žmogus gali nuspręsti: daugiau šioje valstybėje taip tęstis negali. Kuo daugiau širdžių užsidegs šiuo ryžtu, tuo Vytauto mirtis taps prasmingesnė.
Susiję įrašai:
- VYTAUTO POCIŪNO BYLA IR VALSTYBĖS PRESTIŽAS
- AR SUŽINOSIME TIESĄ V. POCIŪNO ISTORIJOJE?
- PENKIŲ DEŠIMTMEČIŲ TERMINAS TIESAI
- PREZIDENTĖ TIKĖJOSI TIK TIEK. GAILA
- KĄ REIKĖTŲ PRIMINTI PROKURORAMS
