VIENATVĖ – NE KLIŪTIS – Pasaulis pagal Tomą

„Fizinė vienuma savaip pavojinga, bet nereikia to perdėti. Didžioji šiuolaikinio žmogaus pagunda – ne būti fizinėje vienumoje, bet pasinerti į žmonių minią; ne pabėgti į kalnus ar dykumą (o kad daugiau žmonių būtų taip gundomi!), bet įsilieti į didžiulę beformę neatsakingumo jūrą, tai yra minią. Išties nėra pavojingesnės vienumos kaip vienuma žmogaus, pražuvusio minioje ir nežinančio, kad jis yra vienas, taip pat ir bendruomenėje neegzistuojančio kaip asmuo“, – taip sako trapistų vienuolis Thomas Mertonas (Thomas Merton, „Naujosios kontempliacijos sėklos“, 2008). Dvasinio gyvenimo žinovo perspėjimai kreipia žvilgsnius į bažnytinę bendruomenę: ką ji gali pasiūlyti fizinį vienišumą patiriančiam katalikui, kad šis neprarastų asmens orumo, nesijaustų nereikalingas ir visų atstumtas?

Naujos pašaukimo formos

Bažnyčios gyvenimu labiau besidomintys skaitytojai pritartų, kad jame vis daugėja aktyvių jos narių (dažniausiai – merginų), kurie niekaip neranda savo antrosios pusės. Žinoma, šiam procesui nemenką įtaką daro ir tai, kad bažnyčiose apskritai trūksta vyrų. Tačiau žvelgdami į šią problemą plačiau, suprantame, kad ji neapsiriboja demografiniais, socialiniais, psichologiniais ar pastoraciniais akiračiais. Prisiliečiame prie atskiro asmens slėpinio, jo santykio su Dievu dinamikos, todėl čia nėra lengvų atsakymų. Tokie pasakymai, kaip: „Su Dievu žmogus niekada nėra vienišas“ arba „Aukokis Viešpačiui ir jis tau atlygins“, tėra trafaretinės, neguodžiančios ir neteikiančios šviesos frazės, juolab kad nesukūrusieji šeimos visuomenėje patiria tam tikrą aplinkinių spaudimą, susilaukia pašaipų bei apkalbų.

Kol vienužiams lipdome senmergių ir senbernių etiketes, bešeimių žmonių sparčiai daugėja. Tokia padėtis – tai ženklas, kad Dievas kviečia Bažnyčią išplėtoti ligšiolinę pašaukimo sampratą neapribojant jos kunigyste, santuoka ir vienuoliniu gyvenimu. Tai puikiai supratęs popiežius Jonas Paulius II savo posinodinėje apaštalinėje adhortacijoje Vita consecrata rašė:

„Amžina Bažnyčios jaunystė akivaizdi ir šiandien: paskutiniais dešimtmečiais, po Vatikano II Susirinkimo, pasirodė naujų ir atnaujintų pašvęstojo gyvenimo formų. Daugeliu atvejų tai institutai, panašūs į jau esančius, bet atsiradę iš naujų dvasinių ir apaštalavimo impulsų“ (12).

Tai reiškia, kad gyvenimas su Dievu yra kupinas dinamizmo kaip Šventosios Dvasios veikimo bruožo ir negali būti apribotas sustingusiomis formomis. Popiežiaus mintyje aptinkame, kad krikščionio pašaukimas atranda naujų raiškos būdų. Būtent šios naujos formos vis dažniau tampa galimybe tikintiesiems atrasti tokią gyvenseną, kuri atitiktų iš sielos gelmių kylančias paskatas.

Nauja – visai pamiršta sena?

Katalikybėje (ir ne tik) vis dažniau vyrai ir moterys renkasi radikalų savo gyvenimo atidavimą Kristui ir gyvena pasaulyje nesusituokę (vadinamieji pasišventę pasauliečiai). Tad XX amžiuje atsirado ar atgimė įvairios, skirtingos nei vienuolinėse bendruomenėse, pasišventimo formos.

Pasišventusieji pasauliečiai jaučia kvietimą gyventi visiškai atiduodant save Kristui ir Bažnyčios misijai ir drauge aktyviai dalyvaujant pasaulio sūkuriuose. Kuo pasireiškia toks gyvenimo būdas? Visų pirma jie dėl Dievo karalystės renkasi celibatą ir vietos ordinarui duoda skaistybės įžadą. Taip jie paženklinami išskirtinumu nuo įprastos pasaulietinės gyvensenos. Kita vertus, jie gyvena ir pagal evangelinius patarimus (puoselėja neturtą, skaistybę ir paklusnumą) – nors ne taip, kaip vienuoliai, bet irgi intensyviai. Kitaip nei plačiai žinomos vienuolijos, pasišventusieji pasauliečiai paprastai dalyvauja profesinėje veikloje, jiems nebūdingas bendras gyvenimas.

Iš dalies būtume teisūs, jei sakytume, kad tai puikiai iliustruoja pasakymą „Nauja – visai pamiršta sena“. Juk nesunku šiose naujose pašaukimo formose įžvelgti vienuolinio gyvenimo, trečiųjų ordinų, maldingųjų brolijų atspindžių. Vis dėlto vertėtų prisiminti, kad šioms dažnai sustabarėjusioms struktūroms gyvybės įpučia nauji būdai, kaip galima išgyventi savo krikščioniškąjį pašaukimą.

Geras pavyzdys čia galėtų būti atsiskyrėlio (eremito) gyvenimas. Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma:

„Kad ir nepadarę viešai visų trijų evangelinių patarimų įžadų, atsiskyrėliai savo gyvenimą aukoja Dievo garbei ir pasaulio išganymui, griežčiau atsiskyrę nuo pasaulio, vienatvės tyloje, uoliai melsdamiesi ir atgailodami“ (920).

Tokia gyvensena buvo benunykstanti, bet pastaruosius tris dešimtmečius randasi vis daugiau drąsuolių, pasiryžtančių pasitraukti į vienumą. Tačiau jei seniau atsiskyrėliai slapstydavosi kalnuose, miškuose ar dykumose, tai nūdien jie vis dažniau sutinkami miestuose. Kinta ir požiūris į atsiskyrimo prasmę. Štai vienas ryškiausių XX a. atsiskyrėlių, jau minėtasis Thomas Mertonas, rašė:

„Kai kurie žmonės galbūt tapo atsiskyrėliais manydami, kad šventumą įmanoma pasiekti tik šalinantis kitų žmonių. Vienintelis dalykas, kuriuo galima pateisinti sąmoningą vienumos gyvenimą – įsitikinimas, kad jis padės tau mylėti ne tik Dievą, bet ir žmones.“

Tad vienatvė turi ugdyti meilę ir atjautą artimui: juk net ir būdamas vienumoje žmogus yra susietas nematomais bendrystės ryšiais su bendruomene. Šis glaudumas įgauna ir konkrečias išraiškas – neretai atsiskyrėliai ilgainiui tampa garsiais dvasiniais palydėtojais.

Naujõsios evangelizacijos priešakyje

Visuotinėje Bažnyčioje vis labiau populiarėjančiose evangelinio gyvenimo bendruomenėse ir pasaulietiniuose institutuose dažnai savo vietą suranda ir vieniši krikščionys ar minėti pasišventusieji pasauliečiai.

Tokie sambūriai teikia puikią galimybę ir tobulinti savo dvasinį gyvenimą, ir veiksmingai įsitraukti į Bažnyčios vykdomą naująją evangelizaciją. Štai pasauliečių institutai siūlo savo nariams visišką pašventinimą Dievui išlaikant savo įprastą gyvenimą pasaulyje. Tai naujas būdas sekti paskui Kristų ir išgyventi Evangelijos viršenybę prieš pasaulio ritmą. 1947 m. popiežius Pijus XII suteikė jiems oficialų pripažinimą ir tuo patvirtino ypatingą jų svarbą mūsų laikų evangelizacijai. Pasaulietinių institutų nariai dažniausiai negyvena kartu, tik reguliariai susitinka (savaitgaliais arba kartą per mėnesį), kad apmąstytų savo gyvenimą, melstųsi, dalytųsi Dievo žodžiu. Kiekvienas institutas turi savo dvasingumą, dažnai įkvėptą steigėjo ar kokio nors šventojo gyvenimo. Po kelerių ugdymo ir lavinimo metų asmuo duoda skaistumo įžadą ir įsipareigoja gyventi Evangelijos patarimų dvasia pasaulietinio gyvenimo aplinkybėmis.

Kitas būdas nesukūrusiems šeimos krikščionims įprasminti savo gyvenimą yra evangelinio gyvenimo bendruomenės. Jas sudaro vyrai ir moterys, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, susituokusieji ir viengungiai, o jų gyvenimo būdą nustato viena ar kita tradicinė forma arba nūdienos visuomenės reikalavimai. Jų įsipareigojimas gyventi Evangelija reiškiasi įvairiai, tačiau vyrauja intensyvus bendruomeninis gyvenimas, pabrėžiamas neturtas ir malda.

Taigi matome, kad nesukūrusiam šeimos katalikui yra ne viena galimybė nelikti užsisklendusiam su savo problema, atiduoti visas jėgas, energiją ir iš Dievo gautas dovanas Evangelijos sklaidai. Lietuvoje šia linkme dar tik žengiami pirmieji žingsniai. Vis dar stokojama tiek evangelinio gyvenimo bendruomenių, tiek pasaulietinių institutų. Tačiau, pavyzdžiui, būti pasišventusiu pasauliečiu ir darbuotis dėl vietinės Bažnyčios ar tarnauti vargšams niekas negali sutrukdyti. Daug svarbiau susivokti, kad vienatvė turėtų būti ne kliūtis byloti Dievui, o erdvė, kur Šventoji Dvasia veiktų vesdama į vienybę su Viešpačiu ir jo žmonėmis.

Susiję įrašai: