Antra t. Raniero Cantalamessa apmąstymų dalis.

Norėčiau pateikti keletą faktų, kurie padrąsintų itin atsargiai vertinti teiginius, kad evangelijose pateikiami kančios aprašymai buvo parašyti rūpinantys nuraminti imperijos vadovybę dėl krikščionių.

Tokie teiginiai užsibaigia tuo, kad jie priskiria apaštališkiems raštams tą patį literatūrinį žanrą kaip ir apologijos, kurias krikščionių autoriai II amžiuje skirdavo romėnų imperatoriams, norėdami juos įtikinti savo religijos gerumu. Pamirštama, kad šie tekstai buvo skirti vidiniam krikščionių bendruomenės naudojimui, visai negalvojant apie skaitytojus, kurie būtų už jos ribų (pirmasis pagonių autorius, kuris juos skaitė, ir žinoma ne dėl politinių sumetimų, buvo II amžiuje gyvenęs Celsas).

Žinome, kad kančios aprašymų santraukos žodinio perdavimo būdu plito krikščionių bendruomenėse anksčiau nei galutinės evangelijų, įskaitant Morkaus, versijos. Viename iš ankstyviausių savo laiškų parašytų maždaug apie 50 m., Paulius Kristaus mirčiai suteikia tą pačią versiją kaip ir evangelijos (plg. 1 Tes 2, 15), o jis turėjo būti geriau informuotas už mūsų amžininkus apie įvykius Jeruzalėje, kurie ten vyko truputį anksčiau nei jis į ją atkako, kadangi pradžioje gynė Kristaus pasmerkimo motyvus.

Šiame ankstyvajame tarpsnyje, krikščionybė kreipėsi pirmiausia į Izraelį, nes krikščionių bendruomenės, kuriose vystėsi pradinės tradicijos daugiausia būdavo sudarytos iš atsivertusių žydų, todėl Matas stengėsi parodyti, kad Jėzus atėjo išpildyti, o ne panaikinti įstatymą. Tad jei ir būta apologetinio užmojo, tai jo pagrindinė pastanga buvo labiau atskleisti Jėzaus pasmerkimą kaip pagonių, o ne žydų autoritetų darbą, kad būtų nuraminti Palestinos ir diasporos žydai.

Daugybė dviprasmybių kyla dėl to, kad mes į Bažnyčios pradžią projektuojame vėlesnę situaciją, kai žydai susipriešino su krikščionimis, tuo tarpu iki to meto, kai bendruomenėse daugumą sudarydavo ne žydai, priešprieša atsirasdavo tarp Kristų tikinčių ir juo netikinčių žydų. Perskyra pasiekdavo net tokį lygmenį, kad būdavo kalbama apskritai apie žydišką tapatybę. Jėzaus mokiniai galėjo drauge su Pauliumi sakyti: „Jie žydai? Aš taip pat!” Tai suteikia antižydiškai Naujojo Testamento autorių polemikai visiškai kitokią prasmę nei ta, kuri buvo būdinga paskesnei krikščionybei, kaip ir plūdimai prieš pranašų ir Mozės Izraelio tautą visiškai skyrėsi nuo tų, kuriais grūmojo, kai kurie Bažnyčios tėvai ar Martynas Liuteris.

Kita vertus, kai Morkus ir kiti evangelistai rašė savo evangelijas, jau vyko Nerono persekiojimai, tai turėjo skatinti žvelgti į Jėzų kaip į pirmąją romėnų valdžios auką, o krikščionių kankinius vertinti kaip patyrusius, tokią pačią kaip ir Mokytojas, mirtį. Apreiškimo knygoje parašytoje po Domicijono persekiojimų atrandame teiginius, kurie koneveikia Romos žiaurumą („Babelė“, „žvėris“, „ištvirkėlė“), ir jai primeta kankinių kraują.

Negalima skaityti kančios aprašymų atsietai nuo visko, kas vyko prieš ją. Galėtume sakyti, kad kiekvienas evangelijų puslapis patvirtina stiprėjantį religinį kontrastą dėl šabo laikymosi, elgesio su nusidėjėliais ir muitininkais, švaraus ir nešvaraus skyrimo tarp Jėzaus ir įtakingos žydų grupės (fariziejų, įstatymo mokytojų, Rašto aiškintojų). Egzegetas Jeremias yra atskleidęs beveik kiekvieno Jėzaus palyginimo antifariziejišką motyvaciją. Negalime absoliučiai atmesti tokios evangelijų vidinės sandaros, jų visiškai nesugriaudami ir nepadarydami nesuprantamomis. Kadangi šį prieštara jau yra įrodyta, tad kaip galėtume manyti, jog ji neturėjo jokios reikšmės sprendimų priėmimui ir, kad žydų vadovybė būtų pasiryžusi atiduoti Pilotui Jėzų beveik nenoromis, vien dėl romėnų armijos intervencijos baimės?

Vienas dažniausiai minimų argumentų neigiančių evangelijų pasakojimų tikrumą yra jose pateikiamas Piloto paveikslas, kuris jį vaizduoja jautrų ir pasižymintį teisingumo jausmu, besirūpinantį paleisti nepažįstamą žydą, nors žinoma, kad Romos vietininkas buvo kietas ir žiaurius, pasirengęs kraujyje paskandinti net menkiausio maišto požymį.

Vis dėlto čia gludi dviprasmybė. Pilotas bandė išgelbėti Jėzų ne dėl užuojautos jam, bet iš priešgyniavimo jo kaltintojams. Iš tiesų tarp jų ir Piloto egzistavo nebylus karas, kuris prasidėjo vos tik pastarasis atvyko į Judėją. Jei pirmieji krikščionys kažkuria prasme klydo, tai tik Piloto mostams priskirdami teisingumo ir pagarbos jausmus Jėzui (pavyzdžiui, Tertulijonas manė, kad Pilotas buvo slaptas krikščionis, o koptų Bažnyčia jį, kaip ir jo žmoną, paskelbė šventuoju!). Vis dėlto jį vedė tik noras nepatenkinti žydų vadovybės reikalavimų. Jei jo ir Jėzaus kaltintojų dialogą skaitome pasitelkę bent minimalias psichologijos žinias, tuomet pastebime, kad ši tikroviška motyvacija nepraslydo pro evangelistų akis.

Apibendrindamas turiu pasakyti, kad nors diskusiją apie Kristaus pasmerkimą, išprovokavo pokario metais gausybę, dažnai prieštaringų, kritinių hipotezių, tačiau tarp daugumos istorikų jokiais svarbiais klausimais nebuvo pasiekta bendra išvada. Matydavosi, kad kiekvieną sykį, kai būdavo bandoma pašalinti kažkokį keblumą atsirasdavo daugybę kitų. Pavyzdžiui, kas nors, tuo pretekstu, kad nėra istorinių faktų siekdavo eliminuoti Sinedriono teismą, tačiau išsyk turėdavo priimti domėn, jog tuomet nebeaiškus pasidaro Petro išsigynimo epizodas, glaudžiai susietas tiek su šio teismo laiku, tiek su vieta, kuriame jis vyko.

Be abejo, evangelijų pasakojimai atskleidžia daugybę skirtingų detalių ir miglotų vietų, tačiau gerai pamąsčius visa tai patvirtina jų rašytojų „genijaus stoką“, nes viskas kilo iš skirtingų asmenų, kurie neturėjo tikslo įrodyti kažkokių tezių, gyvenimo ir prisiminimų. Pačių kančios pasakojimų, kuriuose vienas mokinys atsižada, kitas išduoda, o visi apgailėtinai išsilaksto, autorių nuostatos yra šių aprašymų sąžiningumo požymis. Biblistas Lucien Cerfaux buvo visiškai teisus sakydamas: „Esame įsitikinę, kad pats paprasčiausias būdas skaityti Evangeliją, sykiu yra ir pats moksliškiausias“.

Tai leidžia pradėti diskusiją apie evangelijų medžiagos naudojimą. Praeityje ji buvo naudojama, tai šiandien visi pripažįsta, antisemitizmo skatinimui (Bažnyčia specialiais dokumentais tokius reiškinius yra aiškiai pasmerkusi, nes jie neatitiko evangelijų savasties). Pasitelkę atliktas įžvalgas galėtume sakyti, kad kančios vaizdavimas yra kritikuotinas, jei palieka erdvės prielaidoms apie ano laikmečio visų žydų ir jų palikuonių atsakomybę už Kristaus mirtį, kaip ir nieko negalima kaltinti istorinės tiesos išdavyste, kai apsiribojama parodymu, jog įtakingų žydų grupė turėjo lemtingą vaidmenį šiuose procesuose.

Susiję įrašai:

• VELYKOS ISTORIJOJE (I). ŽYDŲ “KALTĖ”.
• KŪČIŲ VAKARIENĖ: NE VIEN VALGYTI
• VELYKOS ISTORIJOJE (III): JĖZAUS TYLA
• LAUKTI PRISIKĖLIMO ŽENKLŲ
• JĖZAUS LYDERYSTĖS PAMOKA