Vatikano oficiozas „L’Osservatore Romano“ gyrė „Harį Poterį ir netikrą princą“ (Harry Potter and the Half-Blood Prince). Dienraštis teigė, jog filmas yra pozityvus, nes rodo, kad blogiui įveikti „kartais reikia kainos ir aukos“.
Apsidžiaugiau, nes Haris Poteris turi ne tik milijonus gerbėjų, bet nemenką priešų kohortą. Deja, tarp jų ir nemažai krikščionių. Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kodėl krikščionys nekenčia Hario Poterio. Juk į šį herojų yra perkelta daugybė būtent krikščioniškų archetipų, temų, simbolių… Ne veltui kunigas Peteris Fleetwoodas, Vatikano kultūros tarybos narys, yra pagyręs J. K. Rowling už „krikščionišką rašymo būdą“. Tačiau evangelinės bendruomenės, aukšti stačiatikių hierarchai, Romos egzorcistas Gabriele Amorthas yra pakilę į tikrą kryžiaus žygį prieš šią pasaką. Sakoma, jog knyga skatina domėtis burtais, magija, okultizmu. Sunku surasti nuodėmę, kuria nebūtų apkaltintas šis kūrinys, net tuo, kad yra šėtonizmo propaganda.
Tai verčia prabilti apie plintantį krikščionišką kultūrinį fundamentalizmą, savotišką krikščionišką talibaną. Beje, analogijos pačios peršasi, kai sužinai apie krikščionių organizuotus laužus knygoms apie Harį Poterį. Deja, ir Lietuvoje yra tekę girdėti piktų balsų prieš šį herojų.
Haris Poteris tapo reiškiniu, kuris įeis į pasaulio kultūros istoriją bei taps ryškiausiu puikios kultūros vadybos pavyzdžiu. Be to, turime prabilti apie Hario Poterio kartą, nes dabartinis statistinis dvidešimtmetis užaugo su knyga apie Harį Poterį rankose. Kitaip tariant, prie jo vidinio pasaulio formavimosi prisidėjo ir berniukas burtininkas. Tad jei norime pažinti nūdienos dvidešimtmetį, turime susipažinti su Hariu Poteriu.
Drįstu teigti, kad šis kūrinys apipintas paradoksais. Matant stulbinamus parduotų knygų tiražus (325 mln.), skaičiuojant į J. K. Rowling kišenę įkritusį milijardą, pirmoji reakcija būna griežta: tai reklaminis burbulas, ir tiek. Tačiau netgi turint omenyje reklamos įnašą į šio kūrinio sėkmę, anglosaksiškos popkultūros įtaką nūdienos pasauliui, norisi sukelti ovacijų audrą visiems, kurie ištisą dešimtmetį (!) sugebėjo palaikyti gyvą Hario Poterio mitą milijonų galvose. Jie įrodė, kad šiame interneto, virtualumo ir naujųjų technologijų amžiuje knyga dar gali pakerėti planetą.
Saga apie Harį Poterį atvėrė ir kitą keistumą: galima tapti labai turtinga moterimi ne tik darant verslą iš savo fizinių duomenų, bet ir rašant knygas. Tai apverčia aukštyn kojomis daugybę praturtėjimo teorijų ir praktikų bei griauna mitus apie vargstantį ir paniekintą kūrėją. Akivaizdu, kad gerai sukurtas literatūros kūrinys turi išgarsėti ir nešti materialios naudos ne tik po rašytojo mirties (kaip dažnai romantiškai įsivaizduojame), bet ir šiame pasaulyje.
Tačiau vertinant tokius reiškinius kaip Haris Poteris būtų kvaila apsiriboti pinigais, šlove ar reklamos galybės pervertinimu. Daug svarbesnis klausimas, kokių pėdsakų jaunojo skaitytojo pasaulėvaizdyje paliks ant šluotos lakstantis, juoda mantija apsigaubęs vaikinas?
Pirmiausia prie pasakos palinkęs skaitytojas patiria skaitymo malonumą. Pamenu, tik atsiradus internetui pasigirdo balsų, skelbiančių knygos mirtį. Jei vaikas ar paauglys vietoj kompiuterio pelės savo rankoje spaudžia Hario Poterio viršelį, vadinasi, knyga vis nepraranda savo pozicijų. O vieną sykį patyręs skaitymo malonumą, žmogus niekada jo neužmirš, ir jei tai įvyks beskaitant Harį Poterį, šlovė J. K. Rowling!
Jos kūrinio sėkmės pagrindas, kad įstengė sukurti (kaip C. S. Lewis Narniją, o J. R. R. Tolkien Viduržemį) ištisą pasaulį. Šio pasaulio gyvastis – mūsų vaizduotė. Čia reikia daug įsivaizduoti ir ne tik pagrindinius herojus, bet ir rūbus, maistą, kvidičą, gyvūnus etc. Vėlgi nūdienos vaizdo kultūra užmuša kūrybinę vaizduotę, kurią jaunajam skaitytojui grąžina istorijos apie Harį Poterį. Akivaizdu, jog yra kūrinių, vertingesnių už Harį Poterį, bet šios vaizduotės budinimo darbe yra nemenkas J. K. Rowling indėlis.
Pats pagrindinis herojus tapo artimas milijonams vaikų ir paauglių dėl to, kad jis yra tarsi iš jų tarpo. Haris Poteris yra našlaitis, nešioja akinius, mokosi neblogai, bet nėra pirmūnas, pagaliau jis daug kenčia bei kovoja, patiria atmetimą, dvejones, panieką. Pastarosios savybės jį skiria nuo dabar paplitusių sėkmės istorijų herojų. Jis neturi poreikio išgarsėti, būti „žvaigžde“. Nors atrodytų, jog Haris neišsiskiria iš bendraamžių, bet jis turi savybių, apie kurias nieko anksčiau nenutuokė. Jis atsiduria charizmos, pašaukimo, duotybės akivaizdoje ir taip apdovanotas gali priimti gyvenimo iššūkius. Reikia turėti vilties, kad būtent šiuos savo mylimo herojaus bruožus, kaip ir trauką slėpiniui, troškimą stoti į akistatą su blogiu, perims Hario Poterio karta.
Susiję įrašai:
- TIESIOG KRIKŠČIONYBĖ
- TRANSEKSUALUS JĖZUS
- EVANGELIJOS ŽINIA – NESUPRANTAMA KALBA?
- AR ŠIANDIEN LIETUVOJE DAR SVARBIOS KRIKŠČIONIŠKOS VERTYBĖS?
- EUROPOS REIKALAVIMAS KRIKŠČIONIMS – SLĖPTI SAVO ĮSITIKINIMUS
