Visuomenės svarstymui pateiktas Šeimos politikos pagrindų įstatymo projektas susilaukė pačių įvairiausių vertinimų. Vieni jame įžvelgia Katalikų Bažnyčios kėslus, kiti, kaip Seimo Liberalų sąjūdžio pirmininkas, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, ironizuoja, kad: „Seimas, kai neturės ką veikti, dar galėtų pasvarstyti santykių lovoje politikos pagrindų įstatymą arba reglamentuoti, kas: vyras ar moteris vakare turėtų išplauti indus.“
Kairiąjam fundamentalizmui dingojąsi, kad esą ruošiamas diskriminacinis įstatymas pažeidžiantis mamų, kurios vienišos augina vaikus, teises.
Tačiau tokio įstatymo priešininkai „užmiršta“, kad šalies Konstitucijos 38 straipsnis skelbia: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“
Jei būtume sąžiningi turėtume pastebėti, kad ši nuostata tebėra paprasčiausia deklaracija, nes įstatyminiu lygiu per du dešimtmečius Lietuvoje nėra nuveikta beveik nieko, kas stiprintų šeimą kaip vienetą. Valstybinė šeimos politikos koncepcija, kuri nėra įstatymas, o tik gairės, net tris metus po savo priėmimo ramiai gulėjo stalčiuje ir buvo spėjusi surinkti storą dulkių sluoksnį. Nors šalį valdo partija, kuri deklaruoja savo rūpestį šeimos vertybėmis, tik dabar atsirado kažkokių judesių šia linkme.
Valstybė, kuri neužsiima savo pagrindo (šeimos) stiprinimu yra pasmerkta. Ir ne gėjai tuos pagrindus klibina. Ne per seniausiai portalas „Lrytas.lt“ paskelbė įdomų interviu su vokiečių seksologu Volkmaru Siguschu.
Jame vienas iš pagrindinių septintojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos ideologų pranašauja:
„Šalia mūsų klasikinės santuokos, atsiras ir kitos formos. Viena iš jų jau šmėkščioja horizonte – poliamorija, arba turėjimas daugiau nei vieno intymaus gyvenimo partnerio. Kitaip sakant, tu vedi moterį, kuri neprieštarauja, kad prie jūsų poros prisijungtų kita moteris. Tada ji atsiveda savo vaikiną. Ir staiga tu supranti – o Dieve! – tu gali mylėti daugiau nei vieną žmogų.“
Šios ir panašių situacijų akivaizdoje valstybė privalo pasirinkti, kas yra jos atrama: ar santuoka, kuri, kaip sako Konstitucija, „sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“, ar pirmykštę bendruomenę primenantys sambūviai? Kuo remiasi tauta, kas yra jos ateitis ir išlikimo garantas? Kokia yra valstybės socialinė inžinerija?
Būsimasis Šeimos politikos pagrindų įstatymas brėžia naujus kontūrus, kurie ir bando atsakyti į šiuos klausimus. Juose matome pastangą sukurti realius instrumentus, kurių padedamos šeimos įgys bent kažkokią galimybę paveikti politiką. Juk įstatymas numato visuomeniniais pagrindais veikiančios, iš šeimų ir su jomis dirbančių organizacijų atstovų sudarytos Nacionalinės šeimos tarybos atsiradimą, panašios tarybos turėtų funkcionuoti ir prie savivaldybių bei seniūnijų. Visi šie nauji dariniai galėtų aktyviai dalyvauti stebint ir formuojant šeimoms palankią politiką šalyje.
Stebina, kad įstatymo projektas susilaukia tokios aršios kritikos vien dėl kelių žodžių šeimos apibrėžime.
Dažnai mėgstama dejuoti dėl to, kad mūsų visuomenė nėra pilietiška bei aktyvi, tačiau vos bandoma sudaryti bent kažkokias sąlygas jam pasireikšti, išsyk laistomos krokodilo ašaros dėl mistinių „paskenduolių“ ar bevaikių šeimų.
Suprantama, kad valstybė negali primesti savo piliečiams kaip ir su kuo jie turi gyventi, bet be aiškių prioritetų šeimos atžvilgiu ji yra paprasčiausiai apgailėtina.
Susiję įrašai:
- DĖL ŠEIMOS KONCEPCIJOS
- KONSTITUCINIS TEISMAS ATIDARĖ PANDOROS SKRYNIĄ
- HOMOSEKSUALŲ PARTNERYSTĖS: KAM PRIKLAUSO PASKUTINIS ŽODIS?
- KAIP TEISINGUMO MINISTRAS SKATINA SKYRYBŲ KULTŪRĄ
- MARGIRIO KOMPLEKSAS IR ŠEIMOS APIBRĖŽIMAS
