VALDŽIA SPALVOS NETURI

L.Linkevičius

Naujiena, kad kadenciją baigiantis Lietuvos atstovas prie NATO Linas Linkevičius taps Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) vadovaujančio premjero Andriaus Kubiliaus patarėju, privertė iš nustebimo antakius kilstelėti ne tik politika besidominčius piliečius, bet ir Vyriausybės vadovo partijos kolegas. Šis L.Linkevičiaus karjeros vingis yra aptekęs paradoksais, kurie tiesiog bado akis.

Šiaip demokratinėje kultūroje yra įprasta, kad prezidentų ir premjerų patarėjai būna jų partijos nariai arba artimi jų ideologinei platformai nepartiniai specialistai. Patarėjo pozicija yra glaudžiai susieta su politiniu pasitikėjimu. Pasirinktas patarėjas atitinka politinio lyderio pažiūras ir nuostatas. Paradoksas, bet logiškai išeitų, kad socdemas L.Linkevičius atitinka TS-LKD lyderio A.Kubiliaus pažiūras?

Situacijos paradoksalumą paryškina ta aplinkybė, kad L.Linkevičius yra ne tik pastebima opozicinės Socialdemokratų partijos figūra. Pavartę naujojo premjero patarėjo biografiją galime sužinoti, kad 1983-1989 metais jis buvo Kauno miesto Panemunės rajono komjaunimo sekretorius, LLKJS CK skyriaus vedėjas, dirbo su jaunimu, darbavosi komjaunuoliškoje spaudoje.

Vienas didžiausių L.Linkevičiaus nuopelnų – jis buvo iniciatorius bei ideologas atskiriant Lietuvos komjaunimą nuo VLKJS. Kitaip tariant, – visomis išgalėmis, kartu su kitu odioziniu komjaunuoliu Alfonsu Macaičiu plušėjo, kad merdintis sovietinės okupacinės sistemos reliktas pratęstų savo apgailėtiną egzistenciją.

Jei nepriklausomos valstybės aušroje šalies politiniam elitui būtų užtekę politinės valios ir sveiko proto priimti Liustracijos įstatymą, ko gero, L.Linkevičius dabar nesisukinėtų politikos viršūnėse. Tačiau nepriklausoma Lietuva L.Linkevičiui tapo karjeros laiptais. Visada buvęs socialdemokratas L.Linkevičius stebėtinai puikiai sutarė su dešiniaisiais. Juk 1997 metais jis dirbo dešiniųjų Vyriausybės užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo patarėju, prie kurio L.Linkevičiaus diplomatinė karjera ir įgavo pagreitį. Lieka retoriškai klausti, ar ne šio seno dešiniųjų vilko protekcija lėmė naują L.Linkevičiaus karjeros posūkį?

Be abejo, L.Linkevičius yra reikšminga figūra politiniame gyvenime, jis ėjo ne eilines pareigas galių struktūrose, o tai leidžia jam disponuoti didžiuliais informacijos klodais. Yra įprasta, kad pasitraukę iš pareigų tokio rango veikėjai tampa tyrimų bei analizės institutų, centrų vadovais, darbuotojais, ekspertais. Tai normalu, bet šiuo atveju kalbama apie politinį pasitikėjimą, kurį L.Linkevičiui turėtų reikšti partijos kolegos ieškodami jam geros vietos politinėje padangėje, kad šis išlaikytų deramas pozicijas. Paradoksalu, kad tuo rūpinasi konservatoriai-krikdemai.

Pranešdamas, jog L.Linkevičius gali papildyti premjero patarėjų būrį, Ministro pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis teigė, kad L.Linkevičius galėtų patarinėti krašto apsaugos, saugumo politikos klausimais, koordinuoti analitinius pajėgumus, strateginės analizės reikalus. Kancleris tokį sprendimą motyvavo tuo, kad Vyriausybei trūksta šiuos reikalus išmanančių žmonių.

Tai atrodo kaip antausis visai TS-LKD. Juk išeitų, kad ši partija per savo gyvavimo laikotarpį nesugebėjo po savo sparnu sutelkti rimtų saugumo politikos specialistų, kurie galėtų talkinti jų deleguotam premjerui. Vadinasi, TS-LKD neturi tokio rango specialisto, kokį išsiaugino socialdemokratai, kad net konservatoriams tenka jį skolintis. Paradoksai tęsiasi, kai žinome, jog TS-LKD kuruoja Krašto apsaugos ministeriją…

Šis sprendimas tik patvirtina nuomonę, kuri sklando visuomenėje: nėra jokio skirtumo tarp valdančiųjų šalį, atseit visi jie, politikai, vienodi. Jei šią nuomonę labiau sušvelnintume, vis vien turėtume tarti, kad skirtumai darosi simboliniai ne tik veiksmų, sprendimų, bet ir kadrų lygmeniu. Pasirodo, valdžia spalvos neturi.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: