Dabartinis aukščiausios valdžios ir žiniasklaidos konfliktas yra daugiabraunis ir nevienareikšmis. Žiniasklaida save vaizduoja su skriaudžiamos, nekaltos mergelės aura, o valdantieji neslepia noro nubrėžti jai ribas, kas užprogramuoja neišvengiamą priešstatą. Tačiau ne vadinamieji „apribojimai“ graso laisvam žodžiui, o pats konfliktas, kuris maskuoja daug gilesnes problemas. Juk tokių konfliktų metu nueinama nuo esminių problemų, o apsistojama ties menamo svarbumo dalykais, kaip judėjimo Seime, akreditacijos ribojimai.
Vertėtų atkreipti dėmesį, kad nemenką šio konflikto dalį sudaro Seimo pirmininko susidūrimas su žurnalistais. Pakanka prisiminti, kad jau rinkimų naktį, televizijoje, įvyko Arūno Valinsko susikirtimas su žurnaliste Rūta Grinevičiūte

o netrukus ir su Vidu Rachlevičiumi:

Mano požiūriu abiem atvejais, žurnalistai dirbo neprofesionaliai, tad viešųjų ryšių specialistai neabejoja, kad šie susidūrimai atneša naudą Valinskui.

Tai leidžia Valinskui greitai pareikšti žurnalistams:

„Aš jūsų kolega, bet nebe Arūnas Valinskas. Aš esu vienas iš trijų valstybės pareigūnų. Mielieji, turėkite tai omenyje“.

Ir inicijuoti Seimo valdybos sprendimus, kurie sukelia įtūžio protrūkį nacionalinėje žiniasklaidoje. 

Visus šiuos konfliktus, kažin ar tikslinga būtų versti vien ant ekscentriško ir egocentriško Valinsko charakterio. Negana to, vertėtų tvirtinti, kad juos Seimo pirmininkas provokavo bei modeliavo sąmoningai. Juk Valinskas pats daug metų „sukosi“ žiniasklaidos sferose, tad jo neįmanoma apkaltinti politinio naujoko nesugebėjimu bendrauti su spauda. 
Šiais konfliktais Seimo pirmininkas siekia būti pastoviame dėmesio centre. Sutikime, kad Seimo pirmininko postas neleidžia kasdien figūruoti televizorių ekranuose, o šito Valinskui būtinai reikia norint pretenduoti į rūmų Daukanto aikštėje šeimininko vaidmenį. Šiam vaidmeniui būtinas ir kitas atributas – kieto, nekompromisinio, kažkiek autoritarinio lyderio įvaizdis. Valinskas gerai žino, kad būtent tokio vado ilgisi nemenka mūsų tautos dalis, ypač krizinėmis aplinkybėmis. Tokiu įvaizdžiu Valinską apdovanoti gali tik įniršusi žiniasklaida, kuri jau dabar springsta nuo epitetų „autoritarinis“, „diktatoriškas“. Juo labiau, kad liaudies akyse ketvirtoji valdžia nepasižymi gera reputacija…

Kitas naujos valdžios ir žiniasklaidos santykių problematikos spektras – mokesčių politika. Akivaizdu, kad žiniasklaidos darbuotojai yra tapę neliečiamųjų kasta, kuriai negaliojo bendri mokestiniai dėsniai, iš esmės palankūs brangiai apmokamoms žiniasklaidos „žvaigždėms“ bei tam tikroms medijų grupėms. Tad premjero pastabos dėl socialiai neapsaugotų eilinių žurnalistų yra teisingos. 

Tačiau kyla nerimas, kad varpant piktžoles gali būti iškapoti ir vaisingi augalai. Kažko nesitiki, kad mokesčių naujovės itin paveiks mūsų žiniasklaidos milžinų padėtį. Lietuva nieko neprarastų, jei, pavyzdžiui, bankrutuotų „Lietuvos rytas“ ar „Vakaro žinios“, bet nuskurstume netekę „Šiaurės Atėnų“ ar „7 Meno dienų“, o krikščioniška žiniasklaida ir taip vos alsuoja. Nors žadama, kad valstybė rems kultūros, mokslo, religijos leidinius, tačiau neapleidžia abejonė, jog sunkmečiu tokiai žiniasklaidai beliks džiaugtis, jei apskritai sulauks paramos. 

Todėl vis neduoda ramybės klausimas, ar šiuo atveju pasiteisina visur taikoma lygiava? Akivaizdu, kad Lietuvoje kultūrinė spauda niekada nebus populiari ir pelninga, tad lengvatos tokio pobūdžio žiniasklaidai būtų logiškas sprendimas. Kaip ir norėtųsi žinoti, ar visuotinio taupymo laikais, valstybės įstaigos mokesčių mokėtojų lėšomis ir vėl prenumeruos „Lietuvos rytą“? Juk sunku rasti įstaigą, kuri neprenumeruotų šio „gyvybiškai svarbaus“ dienraščio su visais priedais… Kas atsakys, kuo šis, o ne kitas privatus dienraštis toks svarbus, kad jį skaito iš valstybės lėšų tų įmonių direktoriai, mūsų mokytojai, tarnautojai? Ar sutaupytų lėšų nebūtų galima skirti kultūrinės, religinės spaudos, mokslo populiarinimo leidinių rėmimui? 

Taip pat neapleidžia mintis, jog šis konfliktas tarp naujos dešiniųjų valdžios ir žiniasklaidos buv neišvengiamas. Juk dešinieji niekada nebuvo šalies spaudos mėgiami, tad dabartinė, žiniasklaidoje smarkiai eskaluojama, antivyriausybinė isterija yra natūrali. Tai kaina, kurią dešinieji moka už nesirūpinimą turėti konservatyvios bei liberalios krypties masinio informavimo priemonių. Todėl juokingai skamba virkavimai, jog valdžia siekia palenkti sau žiniasklaidą, nes tokios, kurią tereiktų švelniai „spustelėti“ paprasčiausiai nėra. Užtat yra konfliktas, kuris tęsis tol, kol dabartiniai valdantieji neužleis savo pozicijų.

Susiję įrašai:

• KAS PJAUS ŠAKĄ, ANT KURIOS SĖDI
• AVANTIŪRA, PATYRUSI FIASKO
• AR ILGAI TOLERUOS “ŽVAIGŽDŽIŲ” PRINCĄ?
• SEIME TŪNO MELAGIS
• KAIP JIE BALSAVO