Atrodo, apsišaukėlių „krikščionių“ frakcija Seime lieka tam tikroje izoliacijoje. Jos į partnerius nenori nei valdančioji koalicja, nei opozicija. „Krikščionių“ balsais nesusiviliojo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, kurie nerodė ypatingo entuziazmo derėtis su Gedimino Vagnoriaus vedamais politiniais nepritapėliais. Nors didelio noro ir nebuvo, jis vis labiau blėso sulig augančiais G. Vagnoriaus apetitais diktuoti savo žaidimo sąlygas.

Kad TS-LKD nesusikalbėjo su „krikščionimis“ – nenuostabu. Juk marginalumu atsiduodanti „krikščionių“ frakcija yra visiškas G. Vagnoriaus manipuliavimo įrankis. Kaip ir sunkiai suvokiama, kodėl TS-LKD turėtų keisti Andriaus Kubiliaus galvą į 12 (įmanomai – 10) paramos balsų ir dar gauti priedą – probleminį G. Vagnorių.

Įdomu, kad trys opozicinės – Darbo, Tvarkos ir teisingumo bei Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos – frakcijos padarė pareiškimą, kuriame teigė negalinčios bendradarbiauti su „vagnorininkais“. Prie šio pareiškimo neprisidėjo socdemai, o jų lyderis Algirdas Butkevičius buvo nuoširdus tiek, kiek politikams įmanoma būti nuoširdiems, pareiškęs: „Tai šiek tiek ir signalas, ar tikrai bus galima sutarti naujoje koalicijoje visais valstybei svarbiais klausimais.“

Išties, nors ir aptirpusiai, bet vis dar valdančiajai koalicijai nėra ko labai nerimauti. Visų pirma pati opozicija yra fragmentiška ir impotentiška. Ji akivaizdžiai neturi net aiškaus lyderio, kuris turėtų pajėgumo imtis šių fragmentų lipdytojo vaidmens. Kaip ir pribloškiančių idėjų, išskyrus „Kubilius nemoka valdyti šalies“, galinčių į valdžią atvesti naują koaliciją.

Sunku būtų įsivaizduoti šios kadencijos Seimo darbą be lemiančio TS-LKD frakcijos vaidmens. Dabartinė opozicija yra nepajėgi izoliuoti šios gausiausios frakcijos Seime nuo poveikio procesams. Todėl opozicijos kalbos apie jų koaliciją primena vandens drumstimą stiklinėje.

Tai gerai supranta visi žaidimo dalyviai. Tarp jų ir nykštukinė Valstiečių liaudininkų sąjungos grupė. Jei jie priimtų valdančiųjų kvietimą dėtis į jų koaliciją, nieko neprarastų. Partijos prestižui tai nepakenktų, o tam tikri galios svertai būtų įgyti. Valstiečių parama, esant svarbiam reikalui – ir lenkų balsai, galimos apkaltos Linui Karaliui bei Aleksandrui Sacharukui užtikrintų valdantiesiems saugią ateitį.

Be to, Liberalų sąjūdis, jei to reikalautų aplinkybės, kilniadvasiškai atiduotų vieną ministeriją, o tai – nemažas jaukas. Pagaliau visada egzistuoja galimybė dirbti mažumos vyriausybei, nes artėjant rinkimams spaudimas koalicijoje esantiems partneriams tik didės. Kaip ir stiprus užnugaris Permainų koalicijai yra nedviprasmiška Prezidentės nuomonė, kad ir dabartinė valdančioji dauguma dirba gerai ir ją plėsti kol kas nėra būtinybės.

Tad Andrius Kubilius lieka sveikas, o valdančioji koalicija soti. Ar ilgam?

Susiję įrašai:

• PREZIDENTĖ LAIKO „AUKSINĘ AKCIJĄ“
• AUDRA KOALICIJOS STIKLINĖJE
• LIBERALCENTRISTŲ IR „PRISIKĖLĖLIŲ“ SUARTĖJIMAS: GELBĖJIMOSI RATAS SKĘSTANTIEMS
• KAIP OŽIUKAS BALSUS SKAIČIAVO
• KO NERIMSTA LIETUVOS KRIKŠČIONYS?