Rūtos Jurkšaitės įspūdžiai iš mano liudijimo Lietuvos jaunimo dienų tinklapyje.

Žmogus, kurio straipsnį perskaičius neretai stebėdavausi jo gilumu. Žmogus, kurio gyvenimo istorijos nežinojau ir net negalėjau įsivaizduoti. Žmogus savo esme esantis gyvas liudijimas. Jį pamačius, galvoje iškilo ne vienas ir ne du klausimai. Tai Tomas Viluckas, mums žinomas kaip tinklaraštininkas, apžvalgininkas ir Dievo mylimas sūnus. Lietuvos jaunimo dienose, šeštadienio vakaro koncerte liudydamas Dievo meilę ir gailestingumą, jis džiaugėsi, kad mūsų susirinko tiek daug, kad turime nuostabią šventę.

Jo gyvenimo istorija prasidėjo maždaug prieš keturiasdešimt metų, kai daugelis iš mūsų dar nebuvome gimę. Būdamas mažas berniukas, kaip ir visi, jis turėjo daug svajonių, troškimų. Svajojo būti žurnalistu, turėti daug draugų, gyventi laimingą gyvenimą, bet… nuo mažens turėjo negalią. Žiūrėdamas į savo gyvenimą, jis liūdėjo, nes galvodavo: „ Tomai, tu svajoji. Tu kažko nori, bet žiūrėk: tu nieko negali…“

Kai jam buvo dešimt metų, Tomas ėjo pirmosios Šv. Komunijos. Jį ruošė labai gera, šventa vienuolė. Ji patarė, kad jis melstų Jėzaus ir prašytų malonės. Tomas ir meldėsi: „Jėzau, išgydyk mane! Aš noriu pagyti.“ Praėjo keli metai. Sukakus keturiolikai, kaip kai kuriems sėdėjusiems arenoje, jis jautė bendraamžių džiaugsmą ir laimę, o pats sėdėdavo savo kambarėlyje ir jausdavosi be galo liūdnas… Jis pyko. Sakė: „Nėra jokio Dievo, nes aš nelaimingas… Ir nevaikštau. Visi linksminasi, myli, o aš nieko neturiu.“ Ir jis nebetikėjo.

Kai Tomui sukako dvidešimt, jis priėmė į savo gyvenimą Jėzų. Ir, labai įdomu, dabar jis sako: „ Ave vita!“ (Sveikas, gyvenime!). Praėjus tiek laiko, mažasis berniukas, kuris tiek troško, viską gavo iš Dievo! Beveik visos jo svajonės išsipildė: „Kažkokia prasme aš dabar vaikštau, nes išgirdau šiuos žodžius: „Kelkis ir eik!“. Gyvenimas – nuostabus! Ir tik dėl to, kad Jėzus atėjo į mano gyvenimą,“ – liudijo Tomas.

Kiekvieną jaunuolį, sėdintį arenoje T. Viluckas drąsino: „ Prieš jus – visas gyvenimas. Jis nuostabus ir jis jūsų laukia.“ Jei jis, valdydamas tik du pirštus, yra laimingas ir daug gali, tai kiek galime kiekvienas iš mūsų? Jei tik mes būsime su Jėzumi. Niekas kitas neužpildo svarbiausio – sielos troškimo kažko daugiau. Ir tą „daugiau“ mums suteikia Jėzus. Jis dovanoja Bažnyčią. Nors bažnyčiai šiais laikais nėra lengva, bet labai svarbu tai, kad Bažnyčia esame mes. Ir mes jai galime daug duoti.

Bažnyčioje Tomas atrado bičiulius, artimus žmones. Taip pat išmintį, meilę, tiesą – tai kas svarbiausia žmogui, kad jis būtų žmogumi. Bažnyčioje išgirstame žodžius: „Kelkis ir eik!“. Tomas tai liudija kiekvienam iš mūsų: „Čia mes galime eiti. Eiti drauge. Tad eikime!“.

Susiję įrašai:

• APMĄSTYMAS “PRADŽIOJE BUVO ŽODIS”
• APIE VILTĮ IR NEVILTĮ
• JĖZUS KRISTUS ANT KRYŽIAUS PRISIMINĖ KIEKVIENO MŪSŲ VARDĄ
• JĖZUS IR ĮSTATYMAS
• BAŽNYČIA IEŠKO NAUJŲ ŽODŽIŲ