Neseniai Stambule įvyko, geriausių argentinietiško tango šokėjų pasaulyje, festivalis. Nepaisant vyraujančios šalyje islamiškos moralės, turkai nuo šio šokio eina iš proto.
Stambule „Turk Tango” šokių mokykloje pakanka tik trejų ar keturių užsiėmimų, kad pradedantysis taptų „tangero“. Mažame seno rajono Beyoglu rūsyje visi netelpa. Ko čia tik nėra – licėjų auklėtinių, prekybos bendrovių darbuotojų, pensininkų, kurie nori sublogti. Vasarą, kai mokinių srautas mažėja, mokytojai siunčiami į Viduržemio jūros kurortus, kur tango pagrindus dėsto turistams. Tango mokytojas Achmedas įsitikinęs, kad tango turkams turi tokią pačią vertę kaip ir pilvo šokiai, o muzika tapo nacionaline.
Turkijoje visuotinai manoma, kad uždegantį tango į šalį atvežė Argentinos jūreiviai. Jie plokšteles pardavinėdavo tiesiog iš laivų, stovėdami Bosfore. 1920-aisiais Turkijoje tvyrojo dvasios laisvės atmosfera. Pažangiai mąstantys jauni žmonės į gatves išsitempdavo gramofonus ir organizuodavo šokius. Jau pati galimybė paimti moterį už rankos Turkijoje atrodė revoliucinė – nekalbant apie daugiau … Pats Atatürkas, Turkijos Respublikos įkūrėjas, europietiškų manierų mėgėjas, savo rūmuose rengdavo Vakarų Europos šokių vakarus, puikiai šoko ir mėgo klausytis Paula Negri. Dabar tie tango šokėjai turi per aštuoniasdešimt metų. Viena iš Stambulo gyventojų Makbulė, prisimena: „Mums buvo pasakyta, kad šis šokis nuodėmingas ir uždraudė šokius viešose vietose. Bet mes buvome jauni ir nekreipėme dėmesio į tai! Mano mama uždraudė man bendrauti su jaunimu. Ji net pardavė mūsų šeimos gramofoną!“
Baigiantis dvidešimtiesiems Beyoglu rajone Stambule, buvo atidarytas baras, kuriame grojo „didįjį Astorą“. Argentinos kompozitorius Astor Piazzolla išradęs visiškai naują stilių „tango nuevo”, kuris sujungia džiazo ir klasikinės muzikos elementus, tuo būdu pakeitė tradicines idėjas apie tango. Turkų kompozitoriai pažengė toliau, maišydami „nuevo tango” su turkiškomis melodijomis. Gavosi „Turkijos tango”, kuriame klasikinis tango instrumentas Bandoneon akordeonas papildomas turkų ud ir truputį liūdno skambesio smuiku kemal. Beje, neveltui šis šokis Turkijoje yra laikomas vyrišku, nes šokiui vadovauja vyras, o turkų „tangero“ yra dešimtuke geriausių šokėjų pasaulyje.

Neseniai Turkijoje prisiminė ponią Matildą Manoukyan, etninę armėnę, kuri itin mėgo tango ir jai priklausė pusė pramogų įstaigų Stambule. Kai 1960- aisiais prasidėjo dar vienas „kovos už moralę” etapas, buvo uždrausti šokių klubai, taip pat „nerimta” užsienio muzika, mieste kursavo atskiri autobusai moterims ir vyrams. Tačiau, nepaisant draudimų nenuolankioji „pasileidimo karalienė” subūrė orkestrą, kuris gana padoriai grojo argentinietišką muziką. Muzikiniai pasirodymai vykdavo slapta viename iš viešnamių. Ten patekdavo tik išrinktieji aukštuomenės atstovai. Belaukdami savo eilės klientai mėgaudavosi draudžiama muzika, pinigai plaukė iš kišenių nevaržomai. Sakoma, kad Madame buvo palaidota skambant jos mylimo tango garsams. Geltonoji spauda rašė, kad per laidotuves grojo orkestras, o jose susirinko aukšti visuomenės ir politikos veikėjai.

Susiję įrašai:

• TURKIJA – SU PRETENZIJOMIS
• PASKELBTA PETICIJA GINANTI POPIEŽIŲ PRANCIŠKŲ
• APIE EROTINIUS VIENUOLĖS ŠOKIUS
• DAUGUMA PRANCŪZIJOS IMAMŲ UŽDRAUDĖ MUSULMONAMS SVEIKINTI SU NAUJAIS METAIS
• ONCE – APIE MEILĖS NEPALIESTUMĄ IR TIKRĄ MUZIKĄ