TURKIJA – SU PRETENZIJOMIS – Pasaulis pagal Tomą

Neseniai paskelbta, kad pirmininkavimą Europos Sąjungai (ES) perimosios Švedijos premjeras sieks progreso derybose dėl Turkijos narystės. Švedijos ministras pirmininkas Fredrikas Reinfeldtas pasistengė sužadinti naujas turkų viltis, tačiau taip pat priminė, kad Turkijos narystės klausimas šiuo metu bene labiausiai skiria 27 Bendrijos nares.
Iki šiol derybose su Turkija buvo atidaryta vos 10 derybinių punktų iš 35, ir tik vienas buvo sėkmingai uždarytas. 2005 metais oficialiai prasidėjusias derybas labiausiai stabdo nesutarimai dėl žmogaus teisių užtikrinimo problemų, Ankaros pareigūnų nenoro pripažinti ES priklausantį Kiprą bei atverti savo uostų Kipro laivams ir lėktuvams. Ne mažesnė kliūtis yra ir daugelio Bendrijos valstybių nenoras įsileisti į savo gretas didelę ir gausią gyventojų musulmonišką šalį.
Žinoma, eiliniams mūsų šalies piliečiams klausimas apie Turkijos narystę ES yra toks pat „esmingas“ kaip NASOS planuojamas žmonių pilotuojamas skrydis į Marsą. „Eurobarometro” duomenimis 42 proc. Lietuvos gyventojų palaiko Turkijos galimybę būti visaverte Europos Sąjungos nare. Turkai mums nebaisūs, visų pirma mes jiems esame neįdomūs, be to, jei jie čia įsikuria tai greitai pramoksta, kad ir labai laužytai kalbėti mūsų kalba, atidaro kokią užkandinę ir niekam netrukdo. Tiesa, turkiški sausainiai ir prekės susižavėjimo tautiečiams nekelia, tačiau įpratusiems prie lenkiško bei kinietiško broko Turkijos „markė“ neatrodo atgrasi ar konkurencinga mūsų produkcijai. Mums nekelia galvos skausmo žmogaus teisių padėtis Turkijoje, moterų beteisiškumas joje, armėnų genocidas ar graikiškos Kipro dalies ignoravimas.
Turkijos įsiliejimas į Europos Sąjungą yra daugiasluoksnė problema. Jo jokiu būdu negalima lyginti su Rytų Europos šalių įsijungimu į ES, kadangi tai buvo, kaip pabrėžė ir Europos valstybių lyderiai, „istorinės tiesos atstatymas“. Sunku surasti istorinį, kultūrinį ar politinį argumentą, kuris pagrįstų Turkijos stojimą į ES.
Visų pirma Europos Sąjunga atsiduria ties aiškia kryžkele: arba greita Turkijos narystė ES, arba tolimesnėje perspektyvoje Ukrainos buvimas Europos šeimoje. Visiems aišku, kad finansų krizės nualinta Europos ekonomika nepakeltų dviejų didžiulių, bet neturtingų naujų narių prisijungimo. Tad Turkijos priėmimas į ES reiškia, kad Ukraina neišvengiamai neapibrėžtiems dešimtmečiams lieka Rusijos įtakoje.
Turkijos narystė ES reikštų ir tam tikrą europietiškos tapatybės paieškų galą. Šios paieškos praranda išeities tašką, nes krikščioniškoji kultūra ir paveldas nebeturi jokios galimybės juo tapti.. Dar rusų futuristas V. Solovjovas XX a. pradžioje rašė, kad vienintelis kelias pažaboti Turkijos ekspansyvumą yra jos sueuropietinimas. Jam šį procesą simbolizavo vokiškų geležinkelių tiesimas per Turkiją. Tačiau net sekuliarios europietiškos vertybės niekada Turkijoje nebus priimtos besąlygiškai. Tai bus panašu į batonėlį suvyniotą „Snickers“ popierėliu, kurio viduje „Ulker“ produkcija. Išsipusčiusi turtingo turko žmona stebinti krepšinio varžybas Stambule, seksualios turkų dainininkės ir šokėjos „Eurovizijoje“ yra savotiškas makiažas, nes provincijoje panašūs dalykai dar neįmanomi. Kažkaip utopiškai dvelkia mintys, kad islamiškos tradicijos krašte įmanomas valstybės variantas paremtas vakarietiška vizija į visuomenę ir žmogų.
Taip pat tylomis apeinama nuomonė, kad Turkijos tapimas visaverte ES nare atveria kelius savotiškam Sąjungos islamizacijos procesui. Turkijos buvimas ES sukurtų precedentą į ją netolimoje ateityje įsilieti Albanijai bei Bosnijai ir Hercegovinai. Susikurtų „islamiška ašis“, kurios įtaka ES struktūroms būtų neišvengiama. Ar tai ko Osmanai viduramžiais nepadarė kardu ir ugnimi, XXI amžiuje islamo pasaulis pasieks derybomis, misija, migracija ir gimstamumu? Atsisakydama pripažinti Kipro valstybingumą, armėnų genocidą Turkija jau dabar į ES ateina ne kaip partnerė, bet su aiškiomis pretenzijomis. Štai neseniai Briuselyje viešėjęs Turkijos Europos reikalų ministras Egemenas Bagis, sakė: „Žmonės dažnai pamiršta, kad beveik 6 mln. turkų jau gyvena ES ir turi teisę balsuoti. Tai yra daugiau negu daugelio ES valstybių narių gyventojų skaičius”, – taip griežtai pasmerkęs EP rinkimuose naudotą prieš Turkiją nukreiptą retoriką. Islamo lyderiai atvirai deklaruoja siekiamybę kiekvienoje ES sostinėje pastatyti didingus islamo religijos ir kultūros centrus. Akivaizdu, kad tokios tendencijos atsilieps vadinamajai Europos vienybei, europietiškumo koncepcijoms, jaukioms „namų“ ir „šeimos“ idėjoms. Tad Europos perspektyvos su Turkija skendi miglose.

Susiję įrašai: