Prieš dvidešimt metų trys laboratorijos nepriklausomai viena nuo kitos paskelbė, jog radioaktyviosios anglies metodu nustatyta, kad drobulė atsirado ne anksčiau kaip XIII ar XIV amžiuje. Kai kurie mokslininkai priėjo prie išvados, kad drobulė yra viduramžiais sukurta klastotė, skirta pelningam piligrimystės verslui palaikyti. Tada Turino kardinolas Anastasijus Albertas Balestreras viešai piktinosi, kad tuo audiniu kažkas žiauriai pajuokavo. Bet 2005 metų gegužės mėnesį Jungtinių Valstijų mokslininkai pareiškė, jog relikvija “beveik tikrai” yra Jėzaus laikų. 1988 m. atliktų tyrimų klaidingus rezultatus lėmė vėlesnių šimtmečių bakterijų ir grybelio sluoksnis.
Be to, buvo užginčytos Džono Džeksono 1978 m. grupės tyrimų išvados, pažymint, kad visi jos nariai turėjo išankstinę palankią drobulės autentiškumui nuomonę. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tokio pobūdžio audiniai kaip drobulė nebuvo itin naudojami hebrajų ir kitų tautų laidojimo papročiuose. Skeptikai teigia, kad atvaizdas ant drobulės yra plokščias, o jei jis būtų atsiradęs nuo ten gulėjusio žmogaus jis būtų netolygus. Alyvos į diskusiją papylė ir vienas iš buvusių Džeksono bendradarbių pareiškęs, kad atrado XIII a. plačiai naudojamus raudonus dažus, kurių pigmento sudėtis labai panaši į kraujo. Nuomonės, kad drobulė yra viduramžių dailininko darbo šalininkai sako, jog žydai savo mirusiuosius guldo į kapus sukryžiuotomis rankomis ant krūtinės, o ne ant klubų, kaip tai matosi iš drobulės atvaizdo. Tuo tarpu drobulės autentiškumo šalininkų požiūriu tai, kad kūnas įsispaudęs drobulėje yra nuogas, o nukryžiavimo žaizdos yra ant riešų, o ne delnuose (kaip tai buvo paplitę viduramžių dailininkų darbuose) liudija jos autentiškumą.
Šiais metais drobulės išvirkščiojoje pusėje, lygiai ties ta vieta, kur gerojoje pusėje matyti Jėzaus veidas, italų Paduvos universiteto mokslininkai Džulijus Fantis (Giulio Fanti) ir Roberto Magdžolo (Roberto Maggiolo) aptiko dar vieną žmogaus veido ir galbūt rankų atvaizdą. Panašu, kad išvirkščiojoje lininio audinio pusėje rastas blankus atspaudas, sutampantis su gerojoje pusėje matomu veidu, vėl pakurstys ginčus, ar ši drobulė nėra meistriška viduramžių klastotė “Tai, kad atvaizdas matyti abiejose pusėse, sumažina bet kokio klastojimo tikimybę”, – naujienų agentūroms sakė profesorius Fantis.
Sunkiausiai sprendžiamas klausimas, kaip atvaizdas atsirado ant audinio. Drobulės šalininkai laikosi nuomonės, kad jis įsispaudė Kristaus prisikėlimo metu, nes fizikai drobulėje aptinka milžinišką šviesos koncentracijos kiekį. Tačiau tokia prielaida palieka tikėjimo sferai.
Bažnyčios vadovybė niekada nėra tvirtinusi, kad Turino drobulė tikrai buvo naudojama kaip Kristaus kūno įkapės. Tačiau ji skatina tolesnius mokslinius jos tyrimus, ir būtent mokslui yra palikusi tarti paskutinį žodį šiuo klausimu. Turino kardinolas Džovanis Saldarinis (Giovanni Saldarini) yra pareiškęs, kad drobulės autentiškumas nėra pagrindinis Bažnyčios tikėjimo klausimas: „Mūsų tikėjimui drobulės jokiu būdu nereikia”. Ji negali būti traktuojama kaip įrodymas, kad Kristus tikrai numirė ir prisikėlė. Jei drobulė autentiška, net tuomet ji tėra tik ženklas mus kreipiantis į tikėjimą Nukryžiuotuoju ir Prisikėlusiuoju Viešpačiu. Šiuo požiūriu yra reikšmingi popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai:
„Tikinčiajam ypatingai svarbu yra tai, jog drobulė yra Evangelijos veidrodis. Kiekvienam mąstančiam asmeniui ji yra gilių apmąstymų motyvas, kurie gali įtraukti visą gyvenimą. Dievo Dvasia, gyvenanti mūsų širdyse, tepažadina kiekviename troškimą ir dosnumą, kad priimtume drobulės žinią ir padarytume ją gyvenimo įkvėpiančiu kriterijumi“.
Susiję įrašai:
- TURINO AUDEKLO MĮSLĖ (1). DROBULĖS ŽMOGAUS PASLAPTIS
- TURINO AUDEKLO MĮSLĖ (3). MOKSLO BALSAS
- TURINO AUDEKLO MĮSLĖ (2). KRYŽEIVIO RELIKVIJA
- KRYŽIŲ KALNO PROBLEMA, ARBA BAŽNYČIA KOLIZIEJUJE
- VELYKOS ISTORIJOJE (III): JĖZAUS TYLA
