La Rošų gminės herbas

Jono evangelijoje skaitome, kad Velykų rytą, prie Jėzaus kapo atbėgę mokiniai tuščiame kape suranda paliktas drobules ir jas pamatę įtiki. Daugiau Naujasis Testamentas apie Kristaus įkapes (kaip ir apie kitus su Jėzaus gyvenimu susijusius daiktus) neužsimena. Tačiau krikščionių (ypač stačiatikių) tradicijoje visada buvo pasakojama apie įvairius audeklus ant kurių Išganytojas palikęs savo veido, kūno pėdsakus. Vienas rankraštis mini, kad 944 metų rugpjūčio 15 d. Bizantijos imperatoriaus atstovas sakė prakalbą dviejų drobulių atgabenimo į Konstantinopolį proga. Vienas audeklas buvo kutuotas rankšluostis, ant kurio aptinkami paties Kristaus palikti jo veido atspaudai, kaip pasakoja legenda, Edesos (dabartinė Urfa, Turkija) karaliui Abgarui, kad šis galėtų išsigydyti nuo jį kamuojančios ligos.

Mandilion – ikonose vaizduojamas Kristaus veidas įspaustas karaliui Abgarui

Apie antrąją drobulę buvo pranešama, kad joje įžvelgiami viso Kristaus kūno atspaudai. XI – XII a. bizantiški šaltiniai mini, kad ten ji atkeliavo iš arabiškųjų kraštų. Spėdami tolesni drobulės maršrutą, jos autentiškumo šalininkai mano, kad Vakarus ji pasiekė iš Rytų Bažnyčios, kryžiaus žygiu metu. Pirmą kartą ji buvo viešai pademonstruota 1357 m. vienoje Šampanės srities bažnyčioje. Ypatingą vaidmenį šioje istorijoje vaidina, istorinių šaltinių minimas, Žofrua de Šarni I. 1349 metais jis vedė Otono de la Rošo vaikaitę Žaną de Virži. Manoma, kad būtent Otonas de la Rošas, vienas iš keturių pagrindinių kryžiaus žygių vadovų, tuo metu valdęs Atėnus, 1204 metais pasisavino drobulę, kuri tapo jo šeimos nuosavybe. La Rošų šeimos relikvija, ėjusi iš rankų į rankas, pagaliau buvo nugabenta į naujai de Šarni pastatytą bažnyčią. Drobulės išstatymas sutraukė minias maldininkų. Pirmuoju skeptiku tapo tuometinis Troyes vyskupas Pjeras d‘Arsi 1389 metais informavęs popiežių, kad vietinė bažnyčia pelnosi iš „gudriai“ ištapyto audeklo. Vyskupas teigė, kad atlikęs tyrimą nustatė dailininką, kuris prisipažino padaręs klastotę. Dėl to buvo uždrausta drobulę viešai eksponuoti, tačiau 1390 m. panaikindamas šį draudimą, popiežius Klemensas VII pabrėžtinai kėlė sąlygą, kad drobulė nebūtų vadinama „Kristaus įkapėmis“. Žofrua de Šarni anūkė Margareta 1453 m. pardavė drobulę Liudvikui ir Anai Savojiečiams, kurie saugojo ją Šamberi, o vėliau perkėlę savo hercogystės sostinę į Pjemontą, pasiėmė ją su savimi. 1532 m. gaisro metu audeklas smarkiai nukentėjo nuo išsilydžiusio sidabro, tai ir dabar nesunkiai galima pastebėti. 1578 m. drobulė buvo perduoda Bažnyčios nuosavybėn bei pergabenta į Turiną, kur saugoma iki šių dienų. Drobulė dar pateko į gaisrus 1934 m. ir 1998 m., o 1508 m. ji buvo iškilmingai išnešta pagerbti tikintiesiems ir įrodant jos autentiškumą viešai buvo verdama aliejuje, kaitinama, trinama ir plaunama, tačiau atspaudai neišnyko.

Susiję įrašai:

• TURINO AUDEKLO MĮSLĖ (1). DROBULĖS ŽMOGAUS PASLAPTIS
• TURINO AUDEKLO MĮSLĖ (4). BAŽNYČIA NESKUBA
• TURINO AUDEKLO MĮSLĖ (3). MOKSLO BALSAS
• VELYKOS ISTORIJOJE (III): JĖZAUS TYLA
• VELYKOS ISTORIJOJE (II): AR GALIME TIKĖTI JĖZAUS KANČIOS APRAŠYMAIS?