Rytoj bus švenčiama Trijų Karalių iškilmė. Kas jie buvo tokie? Kokia žvaigždė jiems švietė?
Mato evangelijos 2 skyriuje randame šios istorijos aprašymą. Stebinti turėtų, kad nežinome …kiek “karalių” buvo. Mato evangelija tik pasakoja, kad buvo trys dovanos, bet nenurodo kiek būta Jėzaus svečių. Tad yra tradicijų (ne katalikiškų) kalbančių apie keturis, septynis, devynis ar dvylika svečių.
Taip pat Biblija nieko nekalba, kas jie tokie buvo. Minimi yra „išminčiai“ (graikiškame tekste – žyniai) atvykę iš Rytų šalies. Tai leidžia daryti prielaidas, kad jie atkako iš Babilonijos, kurioje buvo itin išvystytas astronomijos mokslas, buvo zoroastrizmo žyniai. Jų atneštos Jėzui dovanos dovanos turi išskirtinę prasmę. Auksas, smilkalai ir mira yra karališkumo požymiai.
Auksas – prabanga, šlovė, garbė, nekintamumo, amžinumo ir karališkumo ženklas.
Smilkalai – religinių apeigų priemonė, smilkoma dievybei, tad jie reiškia dieviškumo pripažinimą.
Mira – aromatingų įvairių retųjų augalų nektarų ir skystų sakų mišinys. Juo Artimuosiuose Rytuose tepdavo kūnus. Tai reiškia, kad Jėzus yra ir žmogus.
Mato evangelijoje rašoma, kad Karalius Erodas šiuos astronomus nusiuntė į Betliejų ir virš tos vietos, kurioje gimęs Jėzus, žvaigždė sustojusi. Visais laikais mokslininkai bandė išsiaiškinti kas per astronominis reiškinys buvo šį žvaigždė ir apskaičiuoti jos pasirodymo laiką.
Žmonės nuo seno žvaigždėms priskirdavo dieviškas galias, senovės graikai manė, kad jos yra dievybės. Su dangaus šviesuliais dievybes siedavo ir egiptiečiai. Babiloniečiai jau nuo senų laikų sugebėdavę iš anksto apskaičiuoti tais laikais žinomų planetų Merkurijaus, Veneros, Marso, Jupiterio ir Saturno judėjimą. Rezultatai dažnai būdavo sietini su svarbiais įvykiais. Graikų astronomas Ptolemėjas (100–178) taip apibendrino savo mokslines išvadas:
Jupiteris yra aukščiausiojo Dievo simbolis;
Saturnas simbolizuoja kilnius bei gerus žmones;
Marsas – stiprius ir kovingus;
Merkurijus – dievobaimingus ir mąstančius;
Venera – žmones, mylinčius Dievą.
Pagal Ptolemeją, prisijungus Saulei ir Mėnuliui, gimsta karaliai.
Prieš 1603 m. Kalėdas vokiečių astronomas Johanas Kepleris (1571–1630) teleskopu stebėjo Jupiterio ir Saturno konjunkciją Žuvų žvaigždyne. Abi planetos atrodė kaip viena didelė ir ryški žvaigždė. Kepleris prisiminė skaitęs rabino Abravanelio raštuose (1437-1508), kad žydų astronomai tokį žvaigždžių išsidėstymą laikė Mesijo atėjimo ženklu. Žydų astronomijoje Žuvys simbolizavo Izraelio namus, Jupiteris – Dovydo giminės žvaigždė, o Saturnas – Izraelio globėjas, mesijo žvaigždė. Kepleris manė, kad surado Betliejaus žvaigždę, bet jo hipotezė buvo atmesta iki pat 1925 m. XIX ir XX amžių sandūra pasižymėjo dideliais archeologiniais atradimais, kurie padėjo paaiškinti ir astronominius fenomenus. Remiantis senovės laikų astronomų apskaičiavimais buvo patikrinta ir Keplerio teorija.
Nuorodos į Jupiterio ir Saturno konjunkciją 1925 m. buvo rastos Babilono Sipparo astronomijos mokyklos dantiraščio tekstuose. Sipparo miestas erų sandūroje buvo svarbus prekybinis ir religinis centras. XIX a. pabaigoje Abu-Habbah kasinėjimai parodė ten esant šventyklos ir zigurato griuvėsius bei senąją astronomijos mokyklą. Svarbiausias radinys buvo dešimtys tūkstančių molio lentelių, datuojamų Senojo ir Naujojo Babilono laikotarpiais. 1925 m. vokiečių mokslininkas P. Šnabelis (Schnabel) juose rado įrašą apie Jupiterio ir Saturno konjunkciją Žuvų žvaigždyne. Ji buvo stebėta penkis mėnesius 7 m. pr. m. e. Skaičiavimai parodė ją įvykus tris kartus: gegužės 29 d., spalio 3 d. ir gruodžio 4 d. Neseniai paskelbtas faktas, kad dar IX a. minėtą planetų suartėjimą aprašė musulmonų (kurio simpatijomis krikščionims jokiu būdu neįtarsi) astronomas Abu Mašaras.
Taip pat kinų kronikų pergamentai pasakoja, kad 5-ais m. pr. Kr. Ožiaragio žvaigždyne buvo matomas novos pasirodymas. Įspūdingas dangaus reiškinys buvo stebimas antraisiais metais prieš Kristaus gimimą. Vasaros viduryje suartėjo Jupiteris ir Venera (per 0.04 laipsnio). Rugpjūtyje šalia viena kitos poromis išsirikiavo planetos Jupiteris ir Marsas bei Merkurijus ir Venera. Šio planetų parado kryptis, žiūrint iš Jeruzalės, buvo link Betliejaus. Įdomu pastebėti, kad Jupiteris tuo metu (trečiųjų metų prieš Kristaus gimimą rudenį bei sekančių metų gegužės mėnesį) danguje „nubrėžė“ ratą aplink Regulą, ryškiausią Liūto žvaigždyno, simbolizuojančio karaliaus valdžią, žvaigždę.
Šiuolaikiniai mokslininkai taip pat nėra abejingi Betliejaus žvaigždės fenomenui. Štai vokiečių astronomijos profesorius Theodor Schmidt Kaler mano, kad išminčiai iš Rytų šalies turėjo išaiškinti 7 m. pr. Kr. lapkričio 12 d. vakare įvykusį Jupiterio ir Marso susitikimą Žuvų žvaigždyne (kuris buvo laikomas dangišku Palestinos simboliu) kaip didžiojo judėjų karaliaus gimimo ženklą. Amerikiečių fizikas ir kompiuterių ekspertas Michael Molnar yra apskaičiavęs kitą datą. 6 m. pr. Kr. balandžio 17 d. įvykęs dar įdomesnis žvaigždžių paradas. 8 val. 25 min. be Jupiterio ir Saturno matėsi Marsas, Merkurijus ir Venera, taip pat Saulė ir Mėnulis. Kaip matome astronomai turi daugybę prielaidų, tačiau nei viena iš jų mums neduoda šimtaprocentinio atsakymo kokia žvaigždė džiugino kalėdinio įvykio dalyvius.
Susiję įrašai:
- KADA GIMĖ JĖZUS?
- ERODAS, MAGAI IR MESIJAS
- ALKANAS PROTAS
- ADVENTO SPALVOS
- TWITTER SUGUNDĖ IR KARALIENĘ
