Jau praėjo dvi savaitės nuo Lietuvą sukrėtusių įvykių Kaune, kurie įgavo pedofilijos skandalo pavadinimą. Ko gero, sunku būtų rasti mūsų šalyje žmonių susiėjimą, kuriame nebūtų diskutuojama apie šiuos įvykius, aptariamos žiniasklaidoje skelbiamos detalės, keliamos pačios įvairiausios versijos.
Tačiau šįsyk ne apie versijas, o apie reakcijas. Turimos omenyje Lietuvos tikinčiųjų, katalikų, Bažnyčios vyresnybės reakciją į įvykius Kaune, po jų visuomenėje kilusį šurmulį. Reikėtų pradėti nuo to, kad viešojoje erdvėje išgirdome tik Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus žodžius:
„Net jeigu tie vaikeliai buvo skriaudžiami, tokiomis priemonėmis negalima siekti teisingumo, nes apskritai anarchija griauna valstybės pamatus. Reikia apgailestauti, kad dalis visuomenės tokią anarchišką padėtį palaiko.“
Taip pat Kauno arkivyskupas patarė visuomenei būti santūriai ir nepalaikyti įtariamojo žmogžudžio.
Vertėtų pabrėžti, kad S. Tamkevičiaus pozicijai neatsirado vietos naujienų agentūrų pranešimuose. Tad Bažnyčios balsas, įvykių vertinimas taip ir nenuskambėjo plačiojoje visuomenėje. Kita vertus, be Kauno arkivyskupo išsakytų minčių daugiau ir nebuvo kažin kokios reakcijos. Štai spalio 5–7 dienomis (tuo pat metu, kai prasidėjo įvykiai Kaune) Birštone vyko Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis, tačiau po jo nepasirodė jokio laiško, kreipimosi, paraginimo, kuriame tikintiesiems būtų pasiūlytas šios skaudžios nelaimės vertinimas iš krikščioniškos, evangelinės pozicijos…
Tylėjo ne tik hierarchai. Kažko neteko girdėti (šiuo atveju norėtųsi būti blogai informuotam) apie jokias maldos akcijas, budėjimus, Švč. Sakramento adoracijas, rožinio meldimą (juk spalio mėnuo!), kurio intencijos būtų už su tragedija Kaune susijusius žmones. Negi nebetikima maldos ir pasninko galia, kad šie dvasiniai ginklai organizuotai, bendruomeniškai, solidariai nebuvo paleisti į apyvartą?! O gal paprasčiausiai neatrodė būtina taip elgtis?
Susidaro įspūdis, jog Lietuvos tikintiesiems įvykiai Kaune viso labo tėra vienas iš kriminalų, bulvarinis skandalas, kruvinas kivirčas. Nesinori tikėti, kad mūsų katalikiška bendruomenė yra tiek atsiribojusi nuo likusios visuomenės, jog nesugeba adekvačiai atsiliepti į ją sukrečiančius įvykius. Tuo labiau kad galimi pedofilijos atvejai, žmogžudystės Kaune ir teisybės paieškos šioje istorijoje atskleidžia akiračių, kurie verčia ieškoti ne tik teisinių ir moralinių įvertinimų.
Visų pirma turime suvokti, jog visi Kauno dramos dalyviai tapo nuodėmės įkaitais. Ji kone kiekviename šios istorijos etape pasirodė vis kitokiais, nežaboto geismo, neištikimybės, melo, nesąžiningumo, neapykantos, iškrypimų, keršto, pavidalais. Pagaliau kaip griežtai skelbia apaštalas Paulius: „Atpildas už nuodėmę – mirtis“ (Rom 6, 23). Ji yra neišvengiamas dėsningumas, kai nuodėmė įgyja nevaldomą pagreitį.
Didelė apgaulė būtų jos nepastebėti arba šią tamsią tikrovę vadinti kitais vardais. Juk mums visada kyla pagunda nuodėmę aiškinti kaip tam tikrus trūkumus, aplinkos poveikį, klaidą, socialinę netvarką ir pan. Nuodėmė išsikeroja ten, kur nėra vietos Dievui ir tampa struktūromis, kurios griauna pačius žmogiškumo pamatus.
Tai akivaizdžiai išryškėjo pedofilijos atvejais. Nebūtina dalyvauti egzorcizmo apeigose, kad suprastume, kas yra demonas. Pedofilija yra tikrasis demono veidas: neįtartinas, prisidengęs meile ir lipšnumu, o iš tiesų paglemžiantis gyvenimus. Šis veidas turi būti demaskuotas, o prie to prisidėti yra krikščionio pareiga, nes Jėzaus verdiktas yra iškalbingas: „Jam (žmogui) būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną iš šitų mažutėlių” (Lk 17, 2).
Tokiais atvejais kaip Kaune krikščionys kartu su visais geravaliais laukia teisingumo. Nors žmogaus teisybė nekuria tikrojo teisingumo, kurį vienas Dievas teįgyvendina, tačiau žemiškasis teisingumas yra dangiškojo atšvaitas. Simboliška, kad lemtingi šūviai Kaune nuaidėjo šv. Faustinos, gailestingumo apaštalės, liturginio minėjimo dieną. Tai reiškia, kad niekada neturėtume pamiršti, jog virš visko viešpatauja gailestingumas, kuris vienas vilgo mūsų žaizdas. Jo už viską labiau mums reikia, kai regimai susiduriame su blogio apraiškomis. Jo pasiutusiai reikia, kad nenustotume vilties.
Susiję įrašai:
- ŽALA, KURIOS NEGALIMA BUS PAŠALINTI
- KAIP ATLIKTI NORMALIĄ IŠPAŽINTĮ?
- PREZIDENTĖ TIKĖJOSI TIK TIEK. GAILA
- LIETUVA 2009-AISIAIS
- APIE IŠPAŽINTĮ
