TOMAS VILUCKAS: LRT ETERYJE – PER MAŽAI TIESIOGINIŲ LAIDŲ

Tinklaraštis “AteitiesLRT” paprašė pasidalinti savo pastabomis apie visuomeninį transliuotoją. Kalbino Džiugas Paršonis.

Visuomeninio transliuotojo strategiją galima matyti dvejopai: arba kurti vieningą viziją, arba stengtis atspindėti visą etninę, kultūrinę, socialinę įvairovę proporcingai paskirstant eterio kąsnelius. Kuris iš kelių mūsų sąlygomis būtų tikresnis?

Abi vizijos turi savo pranašumų ir trūkumų. Vieningoji vizija suteikia daugiau laisvės laidų prodiuseriams, autoriams ir žurnalistams, leidžia specifines temas pateikti kuo platesnei auditorijai. Tačiau tuo pat metu rizikuoja paleisti iš akiračio visą spektrą visuomeninių grupių.

Antroji vizija būtų teisingesnė, nes lyg ir kiekvienas turėtų būti patenkintas, turėdamas savo eterio laiką. Tačiau taip jau yra, kad specifinės tematikos laidos nepasiekia plačiosios auditorijos, jas dažniausiai žiūri tik tie, kurie yra suinteresuoti tokiomis siauromis temomis.

Proporcingai paskirstytas eteris būtų svarbus, kai kalbame apie politines laidas. Tuomet politikai, ar tai būtų valdžios atstovai, ar opozicijos, ar mažiau matomos politinės jėgos negalėtų skųstis, kad nacionalinio transliuotojo eteris jiems yra neprieinamas. Taip yra, pavyzdžiui, Gruzijoje, kurioje nacionalinio transliuotojo eterio laikas yra griežtai paskirstytas įvairioms politinėms partijoms. Gal tuomet pasikeitus valdžioms, politikai nebeturėtų pretenzijų daryti tvarką pagal save nacionaliniame transliuotojuje.

Ar yra visuomenės grupių, kurioms transliuotojai, nesvarbu – komerciniai ar ne, neskiria jokio dėmesio?

Be abejo, tokių grupių yra. Pavyzdžiui, ką mes žinome apie neformalius jaunimo judėjimus, subkultūras, įvairias bendruomenių iniciatyvas, kai kurias religines ar etnines grupes? Praktiškai nepastebimas yra gyvenimas provincijoje. Neretai įsijungus nacionalinį transliuotoją, atrodo, kad gyvenimas vyksta tik sostinėje – na kartais viename, kitame didmiestyje. Tačiau ir vadinamoje periferijoje yra įdomių žmomių, reiškinių, iniciatyvų, kurios taip ir lieka žinomos tik toje vietovėje gyvenantiems žmonėms. Čia yra didelė erdvė pasireikšti nacionaliniam transliuotojui.

Ar galimas vieningas laidų kokybės matas žiūrint iš kultūrinės ir informacinės bei iš pramogų pozicijos?

Deja, surasti šį kokybės matą yra sudėtinga. Kol kas yra žinomi tik du būdai – žiūrimumas ir specialistų kritika. Kaip žinome, reitingai negarantuoja kokybės, jie tik įrodo, kad produktas yra mėgstamas, kas rinkos sąlygomis yra svarbu. Toks produktas atitinka tuos kokybės kriterijus, kuriais vadovaujasi žiūrovas ar klausytojas. Tuomet vyksta tam tikra niveliacija – prodiuseriai iš laidų kūrėjų pradeda reikalauti tokio paties braižo, nes žmonės tai žiūri. Susidaro paradoksali situacija, kai vienu metu per kelis kanalus matome to paties žanro laidas. Dingsta kūrybinė konkurencija, vyksta „gamyba“ taikant į reitingų (rinkos) diktuojamus kokybės standartus.

Tenka apgailestauti, kad praktiškai yra nunykusi televizijos kritika, laidos viešoje erdvėje nėra recenzuojamos. Todėl kokybės kriterijų nustato reitingai. Postūmis didesnės kokybės link galėtų būti respublikinio masto televizijos apdovanojimai, kurie skatintų laidų kūrėjus, tačiau ir jų seniai nėra. Tad kokybės klausimas lieka laidų autorių skonio ir kanalo politikos rėmuose.

Kas galėtų padėti LRT atrasti naujų talentų Lietuvoje?

Komerciniai transliuotojai organizuoja talentų konkursus. Toks būdas yra paplitęs, tapęs savotišku standartu. Tačiau nacionaliniam transliuotojui dėl misijos ypatumų yra sudėtinga organizuoti pompastiškus šou. Kita vertus, prisiminkime, kad tokios garsenybės kaip J. Šeduikytė, R. Vilkončius, V. Pauliukaitis, J. Smoryginas tapo žinomi platesnei auditorijai būtent iš LTV. Būtent jos eteryje atsirado dainų duetų, šokių ir chorų varžytuvės. Vadinasi įmanoma talentingų žmonių paieška ir LTV eteryje naudojantis pramoginiu formatu.

Vis dėlto norėtusi, kad nacionalinis transliuotojas skirtų dėmesį kūrybiniam jaunimui, alternatyvių raiškos formų puoselėtojams, ne tik dainuojantiems ir šokantiems jauniems žmonėms, kurių tikrai yra mūsų šalyje. Svarbu juos pateikti ne formaliai ir nuobodžiai, bet gyvai ir patraukliai. Nacionalinis transliuotojas šiuo požiūriu galėtų tikrai daugiau nuveikti.

Ar juntamas transliuotojo ryšys su auditorija? Kaip jį galima būtų glaudinti?

Bandymų esama, kad ir “AteitiesLRT”, bet šioje srityje nacionaliniam transliuotojui yra nemenkas darbo laukas. Taip, kaip darbuojasi, pavyzdžiui, Lietuvos radijo laida “Ryto garsai”, palaikanti aktyvų ryšį su klausytojais ne tik telefonu, bet ir elektroniniu paštu bei „Facebook“, deja, yra retas reiškinys. Galima išskirti Ritą Miliūtę, kuri vesdama laidą yra įjungusi internetą, savo svetainę turi “Pinigų karta”, o toliau tektų sukti galvą.

Internetas yra tokio glaudinimo galimybė. „Youtube“, „Skype“, socialiniai tinklai, blogosfera yra tos erdvės, kurios sudaro prielaidas bendravimui su auditorija. Nūdienos žiniasklaidos priemonė neįsivaizduojama be savo „Facebook“ ir „Twitter“ paskyros, o ten reiškiama nuomonė atsispindi, pavyzdžiui, transliuojamoje laidoje.

Vėlgi per mažai tiesioginių laidų yra nacionalinio transliuotojo eteryje. Pamenu prieš 15 m. būdavo vakarų, kai nuo 19 val. iki pusiaunakčio LTV dirbdavo tiesiogiai. Apie kokį ryšį galima kalbėti, jei žmonės dažniausiai mato ir girdi laidų įrašus, o internete negalima rasti jų anonsų? Tokiam bendravimui plėtoti labiau vertėtų išnaudoti LRT svetainę. Tad galimybių yra daug bei įvairių.

 

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: