Kalbėdami apie vaisingumą, dažniausiai galvoje turime tik biologinį. Mat esame vaikai savo meto, kuris yra labai paženklintas tik biologinį vaisingumą ar nevaisingumą svarstančio mokslo. Tačiau toks požiūris susiaurina Dievo viziją žmogaus, turinčio daugialypį vaisingumą, atžvilgiu.
Vaisingumą priimame kaip natūralų dalyką, tačiau jis yra Dievo slėpinio dalis. Juk pati Švč. Trejybė yra dieviškasis vaisingumas: Tėvas amžinai gimdo Sūnų, o jų vienybės vaisius yra Šventoji Dvasia. Dieviškasis vaisingumas pasireiškia ir tuo, kad Dievas yra Kūrėjas: viskas, kas egzistuoja, kyla iš Dievo, kuris sukūrė visatą. Veiksmažodis „kurti“ (hebrajiškai bara) Biblijoje gana retas. Jis reiškia, kad kūrimas visuomet esti susijęs tik su Dievu, tik jam vienam yra priskiriamas, nes tik Dievas būna tokio veiksmo atlikėjas.
Tačiau žmogus yra pašauktas būti Dievo atvaizdu bei atspindėti jo vaisingumą. Žmogus turi tarsi „pratęsti“ save kitur.
„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ – skaitome Šventajame Rašte (Pr 1, 27–28).
Vis dėlto šis raginimas – „Būkite vaisingi“ – neapsiriboja tik biologiniu vaisingumu. Dar yra kūrybinis vaisingumas, aprėpiantis žmogaus gebėjimą perkeisti jį supantį pasaulį, kurti meno dirbinius, užsiimti moksline veikla, amatininkyste. Ne vienam menininkui kūryba prilygsta tėvystei arba motinystei. Ne veltui jie savo kūrinius neretai pavadina vaikais. Štai 2007 m. Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas (beje, apdovanotas už istorinių ir sakralinių erdvių simbolinį įprasminimą Kretingos bažnyčioje, Kryžių kalno vienuolyno ansamblyje) Rimantas Sakalauskas yra sakęs: „Kūriniai iškeliauja kaip vaikai: suaugo – ir nebe mano.“ Toks menininko santykis su savo kūriniais tik patvirtina esant dar vieną – kūrybinį – vaisingumo aspektą.
Kad ir kokie kilnūs bei gražūs būtų kūrybinis ir biologinis vaisingumai, dar esama ir dvasinio vaisingumo. Per Paskutinę vakarienę Jėzus sakė savo mokiniams:
„…aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15, 16).
Apie kokius vaisius čia kalbama? Jėzus laukia iš savo sekėjų dvasinio vaisingumo, to, kuris išliktų amžinai. Akivaizdu, kad jis esminis, nes, pavyzdžiui, ko vertas biologinis vaisingumas, jei vaikams neįskiepijamos paprasčiausios žmogiškosios vertybės? O kiek visiško šlamšto prigamina savo kūrybingumu įtikėjusieji, neverta nė kalbėti… Tad dvasinis vaisingumas tarsi apima kitus du, pakylėdamas juos į amžinumą.
Tai skatina mus klausti, ką galime vadinti nevaisingumu. Biologinis nevaisingumas šeimai visada yra iššūkis, sunkumas, nes dviejų žmonių artumas šaukiasi įsikūnijimo, tęsinio naujame žmoguje. Tačiau pernelyg dažnai pamirštame, kad vyro ir moters meilė nėra tik fizinės kilmės. Ši du žmones jungianti meilė – asmeninė, dvasinė, pati savaime vertinga, vaisinga ir pranokstanti vaiko atsiradimą. Biologinis nevaisingumas negali tapti kliūtimi vyro ir moters meilės dvasiniam vaisingumui.
Todėl įsivaikinimas nėra vienintelis kelias, kurį Bažnyčia, visuomeniniai judėjimai gali nubrėžti nevaisingoms poroms, nes ir jos gali patirti tikrąjį vaisingumą. Tuo, kad nesigilinama į pačios dviejų žmonių meilės prigimtį, galima paaiškinti ir žūtbūtinį kai kurių porų norą, nesiskaitant su priemonėmis, susilaukti kūdikio. Be abejo, čia turima galvoje pagalbinio apvaisinimo problema… Tokie reiškiniai tarpsta, kai nesuvokiama, kad vyro ir moteris meilėje glūdi kažkas daugiau, kas pranoksta biologiškumą. Tai – dvasinis vaisingumas, išliekantis net ir nevaisingoje šeimoje.
Suprantama, kad stipri meilė nepasilieka dviejų žmonių „nuosavybe“: ji praplečia jų širdis tiek, kad jie gali skleisti meilę ir kitiems. Bažnyčios ir žmonijos istorijoje žinomas ne vienas atvejis, kai nevaisingos poros tapdavo vaisingumo versme kitiems. Prisiminkime Belgijos karališkąją porą Bodueną ir Fabiolą, kurie, neturėdami savo vaikų, religine, socialine veikla, kova už negimusios gyvybės teises paliko neišdildomą pėdsaką Bažnyčioje. Pagaliau, ar ne paradoksalu, kad moterį, vardu Teresė, nepagimdžiusią nė vieno vaiko, visas pasaulis vadina Motina? Tai tik patvirtina, kad tikrasis vaisingumas matuojamas amžinybe.
Susiję įrašai:
- APIE MAŽESNĮ BLOGĮ IR BIOLOGINĘ ŽALIAVĄ
- KITOKIA LOGIKA
- KALĖDOS – DIEVAS YRA SU ŽMOGUMI
- KUR GYVENA DIEVAS?
- NEJAUGI GYVENTI BE MEILĖS?
