“Jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis.” (Mk 2, 4)
Evangelijos mums nepasakoja, kas buvo anie vyrai atnešę paralyžiuotąjį. Gal jie buvo jo šeimos nariai, giminaičiai, kaimynai… O gal paralyžiuotojo bičiuliai, kurie matydami savo draugo vargus, nusprendė žūtbūt jį nunešti jaunam Stebukladariui?
Šiaip ar taip nežinome, kas jie tokie buvo, bet galime pasakyti, kokie jie buvo. Tai buvo atkaklūs, ryžtingi ir drąsūs žmonės. Jie nešė paralyžiuotąjį per visą gyvenvietę, brovėsi per minią, nors girdėjo replikas, kad lenda „be eilės“, jautė ironiškus žvilgsnius, kad tempia kažkokį beviltišką paliegėlį pas jaunąjį Mokytoją. Pagaliau atrodytų pasiekus tikslą, jie negalėjo patekti vidun, į namus, kur pamokslavo Jėzus, tad lipo ant stogo, praardė jį, kad galėtų prasiveržti prie Viešpaties.
Kas skatino šiuos žmones ryžtis tokiems žingsniams? Be abejo, tikėjimas. Jie tikėjo, kad Jėzus gali paveikti esamą situaciją, padėti negalios ištiktam žmogui. Tikėjimas įkvėpė juos, suteikė jiems jėgų, padėjo įveikti kliūtis. Tikėjimas Jėzumi įgalino juos parodyti drąsą ir ryžtą.
Vienas iš skleidžiamų mitų apie krikščionybę, kad krikščionys yra pastumdėliai, kad į bažnyčią vaikšto bevaliai ir nemąstantys žmonės. Taip kalba žmonės, kurie nepažįsta nei pačios krikščionybės, nei jos istorijos. Tik atkaklūs ir ryžtingi žmonės gali išsaugoti bei skleisti tikėjimą, ką mums liudija ir šventųjų gyvenimai. Vien drąsus žmogus gali pasitikti patyčias, panieką, pašaipą, su kuria neišvengiamai susidurs, kad, pavyzdžiui, tiki ne moksline pažanga, o Jėzumi Kristumi.
Tiesa, drąsos neturėtume painioti su jėga. Net jei sau atrodome silpni, negabūs ir pažeidžiami, net jei taip apie mus kalba kiti, neverta išsigąsti. Tikroji drąsa pasireiškia tuomet, kai matydami savo silpnąsias puses ryžtamės priimti tikėjimo ir meilės iššūkį, drįstame artintis prie Jėzaus, leidžiamės su juo į gyvenimo avantiūrą.
Toks dalykas yra tikėjimas, kad nuolatos jį reikia saugoti, grūdinti ir auginti. Galime paklausti: kodėl? Kodėl nepakanka pasikrikštyti, kodėl neužtenka vieną sykį išpažinti tikėjimą Dievu ir ramiai gyventi? Pagaliau, kodėl tenka susidurti su sunkumais, problemomis, kliūtimis, juk atrodytų priešingai, tikinčiam viskas turi sektis?!
Mes gyvename laiko ir kūno sąlygomis, tai reiškia, kad niekada nepasiliekame stabilioje būsenoje. Kasdien, susiklosčius įvairioms aplinkybėms, iškylant naujiems iššūkiams, mes turime laisvai pasirinkti tikėjimą. Todėl, kad tikėjimas nėra geras įprotis, graži tradicija, bet Dievo dovana.
Su dovana galima elgtis dvejopai: galima, pavyzdžiui, gavus dovanų Ipodą pasidžiaugti nauju žaisliuku, o paskui juo naudotis tik periodiškai, tačiau galima kasdien juo klausytis muzikos ir su dėkingumu prisiminti žmones, kurie jį mums padovanojo.
Taip pat ir su tikėjimo dovana. Ji kasdien turi būti atnaujinama, priimama, nors gyvenimo aplinkybės ir nebūtų pačios palankiausios. Kasryt atsibudę iš naujo pasirenkame tikėti, tarti Dievui „taip“. Kasdien Šventoji Dvasia beldžiasi į mūsų širdį, skeldama joje tikėjimo kibirkštį. Tad nuo mūsų atsiliepimo priklauso, ar tikėjimas įsitvirtins mūsų gyvenime.
Sunkumai, išbandymai tampa tuo lakmuso popierėliu, kuris parodo mūsų tikėjimo būklę. Negana to, atlaikius išbandymus tikėjimas bręsta, stiprėja ir mūsų ryšys su Jėzumi. Tuomet žinome, kad kas gyvenime benutiktų, vis vien tikėjimas bus mūsų atrama. Mūsų apmąstymus puikiai iliustruos ši keista istorija.
Sykį Mokytojas savo mokiniui liepė mokėti sidabrinius visiems sutiktiems žmonėms, kad šie mokinį keiktų. Po trijų metų Mokytojas pareiškė, kad mokinys gali vykti į Miestą mokytis išminties.
Prie Miesto vartų stovėjo Išminčius ir visus įeinančius į Miestą keikė. Mokinys sustojo ir karčiai nusijuokė:
– Kodėl juokies? – paklausė jo Išminčius.
– Aš tris metus mokėjau visiems, kad mane keiktų, o tu tai dabar darai veltui!
– Eik į Miestą, – tarė Išminčius.
Išbandytas tikėjimas visada atveda mus prie Dievo Miesto, Jėzaus Kristaus.
P.S. Šis mąstymas yra dalis pasirengimo programos Lietuvos jaunimo dienoms.
Susiję įrašai:
- BEVILTIŠKAI PARALYŽIUOTAS?
- KRIKŠČIONIO VARDAS: AR LEISIME JĮ NIEKINTI?
- LAUKTI PRISIKĖLIMO ŽENKLŲ
- ADVENTAS IR BŪSENA „TARP“
- KĄ BYLOJA MAŽOSIOS TERESĖS PASAULIS