
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas trečiadienį dėl sovietų agresijos neigimo išteisino Socialistinio liaudies fronto vadovą Algirdą Paleckį, kuris baudžiamojon atsakomybėn patrauktas už 2010 metais žiniasklaidai pareikštus žodžius, jog 1991 metų sausio 13 dieną “saviškiai šaudė į savus”.
Teismo nutartyje teigiama:
“Kadangi A.Paleckis minėtu klausimu išreiškė ne savo asmeninę, o jo teisiamajame posėdyje įvardytų šaltinių nuomonę, negalima daryti išvados, jog tuo jis įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo atminimą ir jų artimuosius.”
Tie “šaltiniai” tiesiog apgailėtini – tai rašytojo Vytauto Petkevičiaus knyga “Durnių laivas”, kurią Aukščiausiasis Teismas pripažino šmeižikiška, ir tautos išdaviko, nuteistojo 1991 metų Sausio 13-osios byloje Juozo Kuolelio memuarai.
Kitaip tariant, jei koks mafiozas, nužudęs Joną ir sužeidęs Petrą, savo prisiminimų knygoje iškels versiją, kad ne jis šaudė į Petrą ir Joną, bet jiedu vienas kitą apšaudė, o jūs viešumoje pareikšite, kad kaimynai nutarė pasišaudyti, Petrui neverta vargti ginant teismuose savo garbę – tai bus tik nuomonė, įmantri citata.
Taip Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, jei po prokurorų apskundimo aukštesnės instancijos teismas nepanaikins jo sprendimo, įtvirtins tradiciją, kad Sovietų Sąjungos įvykdytos agresijos neigimas taps neįrodomu teisiškai dalyku. Tai bus tik nuomonė.
Dabar jei kas nors iš politikų pasamprotaus, kad Lietuvos okupacijos gal ir nebuvo, nes yra istorikų, kurie teigia, kad 1940 metais Lietuvoje buvo įvykdytas geopolitinis pasirinkimas tarp dviejų blogybių – tai bus tik nuomonė apie istorines peripetijas.
Šis teismas dar kartą patvirtino, kad gyvename kažkokiame kreivų veidrodžių užkampyje, nes iškraipomi patys elementariausi dalykai. Juk A.Paleckis politikoje ne naujokas, bet tik neseniai jis pradėjo trypti žuvusiųjų už laisvę atminimą. Kas drąsina XXI amžiaus lietuvišką kvislingą tyčiotis iš tautos?
Be abejo, bendra vertybinė atmosfera šalyje. Sovietinės praeities romantizavimas yra tik menkas šios problemos atspindys. Teismai patenkindavo KGB agentų prašymus Liustracijos komisijos išvadas dėl jų bendradarbiavimo su šia nusikalstama organizacija paskelbti negaliojančias.
A.Paleckio kliedesiai teismo buvo palaikyti nuomone, o Liustracijos komisijos pirmininko Algimanto Urmono per spaudos konferenciją ir vėliau kreipimesi į Generalinę prokuratūrą paskelbtas teiginys, kad yra pagrindas manyti, jog buvęs Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Konstantinas Ramelis ir teisėjas Giedrius Baziulis iš anksto susitarė, kad bus pakeistas 1992 metų Aukščiausiojo Teismo priimtas sprendimas, kuriuo K.Prunskienė pripažinta slapta bendradarbiavusi su sovietų saugumu, teismo buvo palaikytas šmeižtu.
Nenuostabu, kad Liustracijos komisija įstengia tik dainorėlį Liutaurą Čepracką pripažinti bendradarbiavus su sovietų specialiosiomis tarnybomis, kas atrodo tarsi bloga komedija, žinant, kokiu mastu darbavosi KGB čiuptuvai.
Buvęs jau lietuviško saugumo vadas – Jurgis Jurgelis žiniasklaidoje nuolatos terlioja vieno paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antano Kraujelio atminimą. Ir nieko, juk tai tik nuomonė.
Tad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismo sprendimas neiškrinta iš bendro konteksto. Apie praeitį tiesos būti negali – tik nuomonės.
Gal ir apie dabarties “herojus” reiktų įvairesnių nuomonių. Pavyzdžiui, tokiems haliuciogeninių grybų apsivalgiusiems kvislingams nupirkti bilietą iki Baltarusijos arba Rusijos ir paskelbti, kad jie nepageidaujami taip jų nemylimoje tėvynėje.
Sakysime, nehumaniška, pažeidžia žmogaus teises? Atsiprašau, juk tai tik nuomonė.
Susiję įrašai:
- VYSKUPO PRINCIPAI IR PEDOFILAS
- SAUSIO 13-OJI :ATMINTIS TIESOS AKIVAIZDOJE
- SIMBOLIŠKA LIETUVOS TIKROVĖ
- INTERVIU “ŽINIŲ RADIJUI” ĮRAŠAS
- MAIKLOMANIJA FILIPINUOSE