Vos tik atsiradusi krikščionybė, išsyk apaugo mitais ir kiek keistoku suvokimu apie ją. Tad jau II a. netruko atsirasti plunksną valdančių žmonių, kurie įrodinėjo, kad naujas tikėjimas turi teisę egzistuoti po saule, kad krikščionys ne kanibalai, stabmeldžiai ar kraujomaišos propaguotojai. Apologetikos žanras buvo aktualus ilgai ir užgeso tik įsitvirtinus krikščioniškai Romos imperijai. Visgi jam turime būti dėkingi už paklotus krikščioniškos teologijos pamatus.
XIX a. pabaiga – XX a. pradžia tapo tikru apologetikos renesanso laiku. Racionalizmo kamuojamam žmogui buvo siekiama racionaliai pateikti tikėjimo tiesas. Buvo tikima, kad taip krikščionybės priešai bus nugalėti, abejojantys – sutvirtinti, o nusigręžę – atversti į tikrąjį tikėjimą. Toks įtikinėjimo būdas greit išsikvėpė, nes buvo sausas ir apeliuodavo tik į kritines skaitytojo proto galias. Pats tikėjimas apologetikos perspektyvoje tapo racionalių svarstymų objektas, o ne gyvenimo tikrovė.
Tačiau būtų klaidinga nurašyti visą naujųjų laikų apologetiką. Joje ypatingai išsiskiria C. S. Lewis asmenybė. Apie ją būtų įmanoma kalbėti daug. Pakanka prisiminti Oksfordo inklingų ratelį, jo draugystę su J. R. R. Tolkienu ar didžią meilę amerikiečių rašytojai Joy Gresham. Džiugu, kad kaip rašytojas C. S. Lewis yra gerai pažįstamas Lietuvos skaitytojui (Narnijos kronikos, Keturios meilės, Kančios problema, Kipšo laiškai).
Visgi C. S. Lewis negalime vadinti tikrąja to žodžio prasme apologetu. Jis buvo labiau rašytojas nei teologas. Būtent toji aplinkybė ir lėmė C. S. Lewis apologijų įtaigumą bei populiarumą. C. S. Lewis gerai suprato, kad minties ginklais gali būti ne tik sunkiasvorės teoremos ar argumento svarumas, bet humoras, ironija, šmaikštumas. Aštrus, įmantrus jo stilius nepalieka skaitytojo visažinystės nuoboduliui, o nejučia įtraukia jį į polemikos azartą.
Tokia yra ir Tiesiog krikščionybė. Šiame kūrinyje nėra sausai dėstomos krikščioniškos tiesos. Čia dėka dialektinių viražų, mūsų diskursų ir bendražmogiškos patirties atodangų bandoma užčiuopti nuogą krikščionybės esmę. Ji, o ne kokios nors Bažnyčios ar konfesijos doktrina domina autorių. Todėl jos įžvalgos pravarčios ir tam skaitytojui, kuris ieško jungiančios grandies tarp skirtingų krikščioniškų išpažinimų. Čia nėra vietos disputams bei ginčams, nes krikščionybė iškyla ne kaip žmogiško masto teisybė, bet karšta ir švytinti Tiesa. Pasakyčiau tiesiog tiesa. Tačiau svarbu pastebėti, kad šios, sakytume pirmapradės krikščionybės, paieškos jokiu būdu nekvestionuoja tradicinių krikščionybės institucijų mokymų ir dogmų. Maža to, knygoje pateiktas krikščionybės vaizdas neprieštarauja jokios Bažnyčios mokymui.
Dėl šių priežasčių sykį paklaustas intelektualaus svečio iš užsienio kokią knygą jam rekomenduočiau kaip reprezentuojančią krikščionybę nedvejodamas pasiūliau Tiesiog krikščionybę. Vėliau pagalvojau, kad tikrai mažai yra knygų, kurias ilgai nesvarstęs gali pasiūlyti žmogui trokštančiam pažinti krikščionybės esmę. C. S. Lewis darbas yra būtent toks.
ANOTACIJA
Clive Staples Lewis septintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje buvo įvardytas vienu iš penkių iškiliausių planetos protų. Jo knyga „Tiesiog krikščionybė“ – laikoma XX amžiaus šedevru – pateikia neprilygstamą galimybę ir mūsų dienų tikintiems bei netikintiems žmonėms išgirsti galingą, racionalų krikščionių religijos pristatymą. Tai ypač aktualu dabar, naujų iššūkių akivaizdoje, vis sparčiau žengiant link kultūriniu bei religiniu pliuralizmu pagrįstos visuomenės. Knyga sudaryta iš radijo laidų, per kurias II-ojo pasaulinio karo metu autorius kalbėjo apie krikščionybę.
C. S. Lewiso krikščionybė – tai ne filosofija ir net ne teologija, kurią galima apsvarstyti, aptarti ir padėti į šalį ant lentynos. Tai gyvenimo būdas, kuris reikalauja iš mūsų visada prisiminti, kad „nėra paprastų žmonių“, kad „tai nemirtingieji, su kuriais mes juokaujame, dirbame, tuokiamės, kuriuos niekiname ir išnaudojame“. Įsijautę į šią tikrovę, turime kūrybiškai perkeisti savo gyvenimą taip, kad blogis mažėtų, o gėris vyrautų.
Krikščionybė, kurią palaiko C. S. Lewisas, yra žmogiška, bet nelengva: ji reikalauja iš mūsų pripažinti, kad didžioji religinė kova kovojama ne įspūdingame mūšio lauke, bet kiekvieno žmogaus širdyje, kai kas rytą pabundame ir jaučiame, kaip mus apninka dienos rūpesčiai, ir turime nuspręsti, kokie nemirtingi norime būti.
Didžiąsias krikščionybės temas autorius knygoje nagrinėja su jam būdingu minties skvarbumu, naudodamas aktualų visiems laikams polemikos metodą: apeliuoja į patirtį, gyvenimo logiką ir proto gebėjimą rasti tiesą. Ši knyga istoriniame kontekste turėtų būti matoma kaip drąsus pasakojimo ir gydymo aktas šiame išprotėjusiame pasaulyje.
DUOMENYS
Autorius: C. S. Lewis
Vertėjas: Zigmantas Ardickas ir Kęstutis Pulokas
Apimtis – 256 p.
Formatas – 12,6 x 19,8 cm
Leidimo metai: 2007
Kaina: 19.64 Lt.
Leidykla KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI.
Susiję įrašai:
- VATIKANAS IR HARIS POTERIS
- ATSAKYMAS A.VINOKURUI:BLOGIS NĖRA ŽMOGIŠKA
- AR PASIRENGĘ PASITIKTI ATEIZMO IŠŠŪKĮ?
- ATSAKYMAI Į 101 KLAUSIMĄ APIE JĖZŲ
- AR ŠIANDIEN LIETUVOJE DAR SVARBIOS KRIKŠČIONIŠKOS VERTYBĖS?