
Spalio mėnesį katalikai dažniau nei įprasta ima rankas rožinio vėrinį ir drauge su Dievo Motina įsisavina Jėzaus gyvenimo slėpinius. Šios meditacijos pagrindas – tradicinės katalikų maldos „Angelo pasveikinimas“ kartojimas. Tad esama geros progos dar sykį grįžti prie temos, kuri periodiškai iškyla viešoje erdvėje – šios maldos lietuviška redakcija.
Tuo labiau, kad neseniai „Bernardinų“ erdvėje pasirodė Petro Plumpos svarstymai ir kun. Algirdo Akelaičio atsakymas į juos. Prieš tai kun. Vaclovas Aliulis yra išdėstęs tiek argumentus šiuo klausimu, tiek istorines peripetijas atskleidžiančias dabar naudojamo lietuviško „Sveika, Marija“ atsiradimą.
Kodėl svarbu svarstyti šį klausimą? Maldų, liturginiai tekstai formuoja ištisų kartų sąmonę, jų požiūrį į tam tikrus teologinius dalykus. Drįsčiau teigti, kad formuojant dabartinę maldos redakciją iš akiračio buvo išleista būtent teologinė reikalo pusė. Ją, o ne pastoracinius ar biblinius aspektus ir norisi kiek išsamiau (komentaro formato rėmuose) aptarti.
Prisiminkime, kad kalbama apie 1965 m. priimtą Angelo pasveikinime formuluotę „Tavo Sūnus Jėzus“ vietoj „Tavo įsčių vaisius Jėzus“, ir galimą jos sugrąžinimą. Turėtume klausti, kuo šis ar kitas variantas yra svarbūs ir reikšmingi, kad dėl jų verta laužyti ietis?
Čia vertėtų pažvelgti į trejybinę teologiją. Visi žinome krikščionišką tiesą, kad Dievas yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Šis teiginys yra kertinis, be jo apskritai neįmanoma kalbėti apie krikščionybę. Nenuostabu, kad jos didieji teologai vis grįždavo prie šio slėpinio, kuris lieka neaprėpiamas žmogiškam pažinimui, bet priimamas tikėjimu.
Tad Nikėjos tikėjimo simbole išpažįstame „vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo, Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienesmį su Tėvu“.
Kaip matome kalbama apie gimimo vyksmą Dieve, apibrėžtą paprastu Laterano IV Susirinkimo (1215 m.) teiginiu: „Tėvas, kuris gimdo, Sūnus, kuris gimdomas“. Jį pagrindžia Laiške žydams pateikta 2 psalmės interpretacija: „Kuriam gi angelų kada nors buvo pasakyta: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau?!“ (Žyd 1,5) Žodis „šiandien“ reiškia akimirkos aktualumą, kuris yra nepavaldus laikui, o bylojantis dabarčiai.
Nesileisdami į tam tikras teologines plonybes, kurios neretai turi filosofinio atspalvio, turime prabilti apie amžinai Trejybėje vykstantį gimdymą, kai Sūnus (Žodis) iš Tėvo gimsta nuolatos.
Neveltui šios anksčiau cituotos Biblijos eilutės yra įtrauktos į Kalėdų liturgiją. Tai reiškia, kad Marijos gimdymas nėra kitkas nei amžinas gimdymo vyksmas Trejybėje, priešingu atveju, įvyktų laikiškumo įsiterpimas į Dievo gyvenimą, kas būtų paprasčiausias absurdas. Per Mariją šis gimdymas yra tik apreiškiamas laike bei istorijoje. Po jo Dieve niekas nekinta, nesikeičia, nes kaip pastebi apaštalas Jokūbas šviesybių Tėve „nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų.“ (Jok 1, 17)
Kad tai įvyktų Dievui prireikė Marijos įsčių. Jos yra instrumentinės, kad būtų atskleistas žmogaus išgelbėjimas. Šios įsčios yra erdvė, kurioje įvyksta įkūnijimas to, kas neišreiškiama žodžiais. Įspūdinga, kad Vulgatos vertėjai Jono evangelijos eilutę, kad Dievo gyvenimą mums apreiškė Sūnus – Tėvo prieglobstyje esantis (Jn 1,18), išvertė žodžiais in sinu Patris, kas reiškia Tėvo gelmę, savotiškas įsčias. Būtent jas simbolizuoja Marijos įsčios.
Todėl kai šis žodis dingsta iš Marijai skirtos maldos teksto esame teologinės sterilizacijos akivaizdoje. Vyksta paprasčiausias teologinės tiesos perdengimas. Juk Marijos įsčios tiesiogiai apeliuoja į Tėvo įsčias. Taip teologinė druska netenka savo sūrumo, prėski žodžiai nepadeda tikėjimui skverbtis į slėpinį.
Būtų puiku, kad Lietuvoje vyktų kuo platesnė, vyskupų remiama, diskusija šiuo klausimu, kad pasigirstų teologų, filologų, pastoracijos tarnautojų nuomonė. Tai tik skatins tikinčiųjų aktyvumą ir norą gilintis į šias problemas.
Susiję įrašai:
- APREIŠKIMAI, REGĖJIMAI IR ŠILUVA
- MADINGAS NEMADINGAS ROŽINIS
- APMĄSTYMAS “ADVENTAS – DIEVO PAŽADO METAS”
- KAIP VILUCKAS TAPO RIMTA PROBLEMA
- LIETUVIAI NEMĖGSTA MELSTIS?