SVEIKI GYVI, ANGLIKONAI!

Šiomis dienomis krikščioniško pasaulio dėmesys sutelktas į katalikų ir anglikonų santykių procesus. Nors Lietuvoje anglikonų reikia ieškoti su žiburiu, tačiau pažvelgti į tai, kas jaudina milijonus krikščionių, būtina, nes šie procesai ilgalaikėje perspektyvoje gali teigiamai paveikti ekumeninį dialogą, įvairių bažnyčių ir bendruomenių raidą bei pačią katalikybę.

Be abejo, kalbama apie Vatikano sprendimą atverti Katalikų Bažnyčios vartus tradiciniams anglikonams, kurie nepripažįsta Lambetho konferencijoje priimtų sprendimų dėl moterų šventinimo vyskupėmis ir piktinasi galimybėmis homoseksualams konsekruotis vyskupais. Ši situacija brendo seniai, tačiau Vatikanas delsė, nes nenorėjo, kad skuboti žingsniai sužlugdytų ekumeninį dialogą su anglikonų Bendryste. Bendras Kenterberio arkivyskupo Rowano Williamso ir Vestminsterio arkivyskupo Vincento Nicholso pareiškimas tik patvirtino, kad šis delsimas pasiteisino.

Viena vertus, ši tradicinių anglikonų ir katalikybės sąjunga akivaizdžiai demonstruoja, kad bažnyčių pataikavimas politinei konjunktūrai veda prie naujų susiskaldymų. Ortodokso krikščionims nevalia dėl menamos pažangos aukoti Biblijos ištarų ir tūkstantmetės tradicijos, kaip tai vyksta Anglikonų Bažnyčioje. Taip įžeidžiamas žmonių tikėjimas, griaunama vertybių sistema, o Evangelija netenka savo sūrumo. Lieka atviras klausimas, ar tokie sprendimai laimi žmones Evangelijai, ar priešingai juos priverčia į Bažnyčią žvelgti tik kaip į vieną iš politinių ir socialinių institucijų, kurios, nors ir verčiasi per galvą, bet vis vien nekelia pasitikėjimo nūdienos žmogui. Kita vertus, skilimas anglikonų Bendrystėje tapo postūmiu intensyvinti skirtingų krikščioniškų tradicijų dialogą, ieškoti išeičių iš sunkios padėties, pagaliau ortodoksinių pažiūrų krikščionims glaustis vieniems prie kitų, kad nebūtų nuplauti sekuliarizacijos bangos.

Šiuo žingsniu katalikai kitiems krikščionims pateikia savo kelią, kaip krikščionių vienybės vizija galėtų atrodyti praktiškai. Jos esmė – krikščionių vienybė yra pagarba teologinėms, liturginėms, bendruomeninės tvarkos skirtybėms. Kitaip tariant, krikščionių vienybė nereiškia savo tapatybės atsisakymo. Juk atkurdami vienybę su Katalikų Bažnyčia anglikonai išlaikys savo dvasinį ir liturginį anglikoniškąjį paveldą. Žinoma, egzistuoja sąlyga, kad toji tapatybė nebuvo ir nėra konstruojama ant kitų tradicijų neigimo. Pavyzdžiui, anglikonai neneigė popiežystės, kas katalikams yra vienas iš jų tapatybės bruožų, tad Romos vyskupo primato pripažinimas nereiškė savo tapatybės išsižadėjimo.

Šioje perspektyvoje itin įdomiai atrodo ir katalikų pozicija. Pagal rengiamą apaštališkąją konstituciją, kuri pradės anglikonų ir katalikų vienijimosi procesą, teks taisyti Katalikų Bažnyčios kanonų teisę, o kas ypač reikšminga, praplėsti liturginio suvokimo ribas. Ne veltui The Wall Street Journal apžvalgininkas Francis X. Rocca popiežių Benediktą XVI pavadino „liturginiu pliuralistu“. Juk užsimezgus bendrystės ryšiams tarp katalikų ir anglikonų Katalikų Bažnyčioje atsirado dar vienas oficialus ritas – anglikoniškas. Tai reikšminga ir tuo, kad šio rito šaknys – protestantiškos. Katalikų Bažnyčioje ir anksčiau egzistavo įvairių liturginių tradicijų (kaip antai koptų, sirų, armėnų, maronitų), kurių kilmė siekia antikinę krikščionybę, tačiau šis atvejis išsiskiria tuo, kad kalbame apie protestantišką tradiciją, kuri tampa integralia katalikiškos dievogarbos dalimi.

Popiežių „liturginiu pliuralistu“ daro ne tik anglikoniškos liturgijos pripažinimas. Prisiminkime, kad jis reabilitavo tridentines Mišias, kurios, pavyzdžiui, Romos Šv. Petro bazilikoje nebuvo švenčiamos net keturis dešimtmečius. Ir ne vien tai. Štai Afrikos žemyne formuojasi itin savita liturginė kultūra, kuriai būdinga šokio, judesio, nevaržomo džiaugsmo išraiška. Charizminėse bendruomenėse (ypač Lotynų Amerikoje, Filipinuose) masiškai plinta Mišios, kuriose vyksta šlovinimas kalbomis (glosolalia), gydymo maldos, pamokslavimas „jėga“. Visų šių procesų nestabdo budri Vatikano kongregacijų akis, tad kalbos, kad esą popiežius į Bažnyčios gyvenseną sugražins unifikuotą liturgiją yra paprasčiausios spekuliacijos.

Kitas dalykas, kad numatoma apie 1000 kunigų atėjimas į katalikiško klero gretas, kurių didžioji dauguma yra vedę. Šis jų statusas išliks. Tai kelia iššūkių katalikiškam kunigystės suvokimui, kuriame ypatingą vietą užima celibatas. Kol kas Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Williamas Levada paaiškino, kad egzistuoja skirtumas tarp anglikono vyro, kuris buvo pašauktas tarnauti savo Bažnyčios tradicijoje ir kataliko, kuris žinojo apie celibato sąlygą prieš apsispręsdamas už kunigystę. Šis paaiškinimas priimtinas nūdien, tačiau žvelgiant į ateitį mažai abejonių, kad šis klausimas kils visu rimtumu.

Akivaizdu, kad ateinančių anglikonų skaičius nėra įspūdingas (prognozėse dažniausiai minimas skaičius – pusė milijono), bet jis yra vilties ženklas, jog ekumeninė užduotis yra įmanoma. Todėl viltingai sakome: sveiki gyvi, anglikonai!

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: