Kaip ir kiekvieną balandžio paskutinį sekmadienį, Lietuvoje buvo minima Gyvybės diena. Įvairiose vyskupijose šia proga vyko renginiai, susitikimai, akcijos, kuriais buvo raginama šalyje puoselėti gyvybės kultūrą. Tačiau šią Gyvybės dieną palydėjo ir vis labiau visuomenėje aštrėjantys debatai dėl to, kaip gyvybė turi būti saugoma valstybės.
Šių diskusijų ašis – Lietuvos Respublikos gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas, kurį teikia Seimo nariai V. Tamoševskis, I. Degutienė, V. Aleknaitė-Abramikienė ir P. Baguška. Projekto iniciatoriai atstovauja skirtingoms frakcijoms ir partijoms, todėl jį laikyti vien rinkiminiu triuku būtų klaidinga. Tuo labiau, kad jis laukia savo svarstymų eilės ne vienus metus.
Nepaneigsi, kad įstatymo projektas, kuris leidžia abortą tik dviem atvejais (gresiant pavojui motinos gyvybei ir kai vaisius yra išprievartavimo rezultatas) yra priimtinas gyvybės gynėjams. Ne veltui viena iš jo iniciatorių Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnė Irena Degutienė, teigė: „Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas atspindi Katalikų Bažnyčios, popiežiaus Jono Pauliaus II mokymus, žmonių lūkesčius ir įsitikinimus. Projektas numato, kad gyvybė yra pagrindinė vertybė.”
Kol kas įstatymo projektas lėtai, bet juda tikslo link, neseniai aprobuotas ir Seimo Žmogaus teisės komiteto, tai svarbu, nes patvirtino, kad juo nebus pažeistos moters teisės, o šis argumentas ypač dažnai eskaluojamas projekto priešininkų.
Sunku prognozuoti, kaip pasibaigs šio projekto svarstymas Seime. Juk pasitelkiama ne tik abortų šalininkų, vedamų socialdemokratės A. Pavilionienės, retorika, skleidžiama dezinformacija, kad abortai bus uždrausti, nors kalbama apie ribojimą, kadangi įstatymas numato galimybes juos daryti, bet ir pajungiama visa žiniasklaidos galia, siekiant kompromituoti abortų priešininkus, niekinant pačią idėją kaip Bažnyčios diktatą, davatkų šėlsmą.
Šioje kampanijoje, kaip jau įprasta panašiais atvejais, pirmu smuiku griežia „Lietuvos ryto“ grupė. Tačiau jau ir šių pajėgų nebepakanka. Štai ir per Gyvybės dieną Lietuvos radijas ryto laidoje „Mes, moterys“ pateikė psichologės Rasos Erentaitės komentarą, kuriame buvo piktinamasi „moralistų ar tamsuolių sprendimais“, teigiama, kad „dešimttūkstantiniai kasmet Lietuvoje atliekami abortai yra tiesioginė nekompetetingų valdžios atstovų, politikų ir valdininkų, atsakomybė“, verkšlenama, kad nėra „kontracepcijos, kai seniai žinoma, jog jaunimui ir ekonomiškai pažeidžiamoms visuomenės grupėms ji nėra prieinama“. Šie ir panašūs argumentai (vis prisimenant makabrišką istoriją apie gimdymą tualete) pateikiami gąsdinant žmones naujuoju įstatymu.
Sutikčiau, kad valdžios viršūnės savo abejingumu prisidėjo prie abortų skaičiaus šalyje. Ilgametis šeimos politikos nebuvimas (visaip stabdomas socialdemokratų) atvedė šalį ir tautą prie demografinės katastrofos slenksčio. Mūsų valdžios veikėjai, politikai abortų klausimą vis apeidavo, nekeldavo jo viešose diskusijose, nors, pavyzdžiui, Vakarų Europoje, JAV abortų ribojimas yra vienas centrinių klausimų rinkimų debatuose.
Visgi verta pabrėžti, kad abortų ribojimas gali būti tik pirmas žingsnis į visuomenę, kurioje gyvybė yra nesąlygiška vertybė. Reikalingas nuoseklus, kantrus ir konkretus darbas, sutelktos įvairių institucijų pastangos, kad visuomenėje įsivyrautų kitoks požiūris į gyvybę.
Pavyzdžiu čia galėtų pasitarnauti Kroatija, kur dėl intensyvaus Bažnyčios šviečiamojo darbo nuo 1989 iki 2005 m. abortų skaičius sumažėjo net 88,5 % – nuo 40 000 1989 m. iki 4 600 2005 m., nors abortai įstatymiškai nėra griežtai ribojami. 1995 m. Kroatijoje, priešingai nei visoje Europoje, vaikų, jaunesnių nei 14 m., skaičius padidėjo 11 %. Bažnyčios pastangos kažin ar būtų tokios veiksmingas, jei jų neremtų kroatų valdžia, kuri visaip skatino demografinį atsinaujinimą, rėmė būtent stabilias ir gausias šeimas.
Tačiau mūsų kontekste valstybės „ne“ abortams būtų geras sprendimas, kuris turėtų supurtyti mūsų visuomenę. Suprantama, kad jis nebūtų populiarus, nes įstatymai, kurie liečia mūsų pasirinkimus, retai pasitinkami su ovacijomis. Tačiau sutikime, kad, pavyzdžiui, eismo taisyklų griežtinimas taip pat nėra priimamas itin palankiai, nors karo keliuose mastai šiurpina, bet be jo vargiai įmanomas poslinkis į gerąją pusę.
Kiekvieno žmogaus gimimas valstybei yra gėris, todėl maksimaliai ribodama abortus ji parodo, jog nebendrininkauja su savo būsimų piliečių naikinimu. Todėl kaip viena šio įstatymo alternatyvų galėtų būti svarstoma ir galimybė nefinansuoti abortų iš ligonių kasų, palikti juos tik privačių klinikų praktikai. Tad visišku absurdu dvelkia kalbos apie tai, kad nėštumo nutraukimas užsienyje esą neatneštų pelno ir naudos valstybei. Iš abortų besipelnanti valstybė atrodo apgailėtinai.
Abortų klausimas nėra vienareikšmis. Mums reikia civilizuotos, ne emocijomis persunktos, diskusijos, argumentų sankirtos, bet niekada neturime pamiršti, kad bendruomenė be gyvybės kultūros neturi ateities.
Susiję įrašai:
- APIE MAŽESNĮ BLOGĮ IR BIOLOGINĘ ŽALIAVĄ
- GYVASIS DIEVAS
- BIJOME VAIKŲ?
- STEBUKLO VARDAS – ELISABETH
- KO LINKIU ARTŪRUI RAČUI?