Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“ (Mk 2, 12).
Kai Jėzus išgydė paralitiką, šio įvykio liudininkai tai priskyrė Dievo veikimui. Jie atpažino, kad tai Dievo malonė pakėlė iš neštuvų paralyžiuotąjį. Evangelija mums pasakoja, kad žmonės „šlovino Dievą“. Šlovinimas yra ne vien mūsų liaupsės Aukščiausiajam, bet mūsų reakcija, kai atpažįstame Jį veikiant čia ir dabar. Tai – mūsų atsakas Jam. Senojo Testamento puslapiuose Dievo šlovė yra nusakoma hebrajišku žodžiu „kabod“. Jei verstume jį pažodžiui, tai turėtume tokius variantus – „svoris“ ir „sunkumas“. Kitaip tariant, Dievo šlovė yra kažkas svaraus ir konkretaus.
Jėzaus amžininkas atpažinęs, kad čia veikia ir yra Dievas, išreikšdavo savo emocijas entuziastingai, džiaugsmo bei susižavėjimo šauksmais. Jis atpažindavo Dievo šlovę ir džiaugsmingai į tai reaguodavo. Būtent tokią reakciją mums aprašo evangelistas Morkus. Nūdienos žmogus bandytų tokio įvykio priežastis, kai be medikų įsikišimo kas nors pasveiksta, paaiškinti psichologiniais dėsniais: saviįtaiga ar masine psichoze. Maža to, jis pradėtų ieškoti falsifikacijų ir apgavysčių. Toks apkrėstas įtarumo ir nepasitikėjimo yra šiuolaikinio žmogaus protas. Nenuostabu – mes gyvename aplinkoje, kuri nepalieka erdvės išiskleisti stebuklui. Šiuolaikinė visuomenė pakeitė daugybės religinių žodžių prasmę.
Taip ir stebuiklas tapo paprastas ir suprantamas. Nebereikalingi jokie teologiniai aiškinimai, ką laikyti stebuklu, o ką ne. Tad šiame amžiuje stebuklą sukuriame patys, jis tampa mūsų rankų darbu ar kelių procentų nuolaida parduotuvėje. Nebereikia angelų, balso iš dangaus ar netikėtai dingusios ligos, pakanka laiku užsukti į kokį prekybos centrą ir stebuklas garantuotas! Tačiau nenorėdami būti visiški materialistai nusprendėme stebuklais paversti dar ir labdarą, gamtos ir meno grožį, technikos pažangos pasiekimus ir t.t. Tačiau neišvengiamai kyla klau simas: ar tai yra tikrai stebuklas su gebėti, pavyzdžiui, paskelbti gražią dieną, nusišypsojus kitam ištiestą duonos riekę? Mūsų laikmečio žmogus yra linkęs pakelti į stebuklo rangą viską, kas jo žmogiškumui yra paprasčiausia priedermė. Tai kas elementaru, kas yra normali elgesio norma ar tiesiog sveiko žmogaus požymis, šiandien tampa stebuklu.
Naudos ieškančioje aplinkoje esame priversti „išrasti“ stebuklą. Kitas dalykas nebemokame pastebėti ir stebėtis, žavėtis ir grožėtis… Nebemokame nustebti pamatę puikų gamtovaizdį, gražų žmogų, suklusti išgirdę švelnius garsus. Esame tiek atbukinti „fotošopinių“ vaizdų srauto, kad nebepajėgiame atitinkamai reaguoti į įprastose formose slypintį grožį. Todėl dažnai pamirštame nuostabą. Juk kiekvienas bandymas ste bėtis atskleidžia mumyse glūdintį troškimą nesumeluotų ir tik rų dalykų. Taip mokomės savo kasdienybėje apčiuopti juos. Taip mokomės atpažinti ir Dievo veikimą savo gyvenime. Nėra didesnio stebuklo už praregėjimą. Praregėti reiškia išvysti erdvę, kurioje veikia pats Dievas. Tai – stebuklas, kuris kviečia šlovinti.
P.S. Šis mąstymas yra pasirengimo Lietuvos jaunimo dienoms dalis.
Susiję įrašai:
- KALĖDOS – DIEVAS YRA SU ŽMOGUMI
- AR GALI MĄSTANTIS ŽMOGUS TIKĖTI DIEVO APREIŠKIMU?
- PO POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS BUČINIO STEBUKLINGAI PAGIJO MERGAITĖ
- STEBUKLO VARDAS – ELISABETH
- BEVILTIŠKAI PARALYŽIUOTAS?
