Vakar Maskvos Dievo Apsireiškimo Jelokhovo sobore, vykdant velionio valią, amžino poilsio atgulė Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Aleksijus II. Jo mirtis yra savotiškas posovietinės Rusijos stačiatikybės raidos riboženklis. Žvelgiant iš istorinių pervartų perspektyvos, ant patriarcho Aleksijaus II pečių gulė didžiulė našta. Jam teko itin sunki užduotis – praktiškai atkurti stačiatikybę Rusijoje. Kad ir kaip vertintume Aleksijaus II asmenybę, jo numanomą bendradarbiavimą su KGB, tačiau neįmanoma paneigti, kad su šiuo uždaviniu jis susidorojo.
Patriarchas Aleksijus II paveldėjo ateizmo nuniokotą šalį, o paliko religinio pakilimo bangą patiriančią Rusiją. Maža to, stačiatikybė Rusijoje darosi madinga (ypač tarp valdininkijos), kas kelia nemenką susirūpinimą gryno dvasinio gyvenimo propaguotojams. Tai nestebina, nes velionis patriarchas palaikė glaudžius ryšius su valdžios vyrais, ką liudija ir naujosios Rusijos puošmena – vienas po kito iškylančių cerkvių auksiniai kupolai. Vėlgi tokie reiškiniai neturėtų stebinti, nes stačiatikybė nėra griežtai atsiribojusi nuo valdžios, o stačiatikiškos tradicijos šalyse dvasinių lyderių pareiškimuose kartkartėmis prasiveržia teokratijos nostalgija.
Aleksijus II tokių ambicijų nepuoselėjo, todėl buvo palankiai priimamas Kremliuje. Ne veltui analitikai jo figūrą vadina „centristine“. Viena vertus, jis pažabojo nacionalistines tendencijas, Maskvos kaip naujojo Konstantinopolio idėjų, Bažnyčios viršenybės virš valstybės šalininkus. Tai jis pasiekė į pagalbą pasitelkęs dvasininkiją, vengdamas rengti vietinius susirinkimus, kuriuose savo žodį turi ir dažniausiai fundamentalizmu garsėjantys pasauliečiai.
Tad klerikalizacija tapo tuo ginklu, kuris padėjo Aleksijui II neleisti Rusijos stačiatikybėje įsivyrauti chaosui. Tačiau dėl to buvo paaukotas liberalus Bažnyčios sparnas, sugniuždyti visi mėginimai reformuoti bažnytinį gyvenimą. Visgi vertėtų pabrėžti, jog velionis patriarchas nemėgo naudoti galios, o jo mėgstamas posakis buvo „nenoriu nė vieno paversti kankiniu“.
Šioje perspektyvoje aiškėja, kodėl valdant Aleksijui II taip sunkiai mezgėsi ekumeninis dialogas tarp Maskvos ir Vatikano. Ekumenizmas buvo paaukotas vardan vietinių interesų. Žlugo ir ilgai puoselėta viltis surengti Aleksijaus II ir Jono Pauliaus II susitikimą. Maža to, patriarchas daug padarė, kad atsirastų religinių mažumų veiklą ribojantis įstatymas, kuris itin apsunkino katalikų sielovadą Rusijoje.
Tad klausimas, kas taps naujuoju Maskvos patriarchu, jaudina kiekvieną ekumeninio dialogo puoselėtoją. Juk Maskvos patriarchato pavaldumui priklauso apie pusė pasaulio stačiatikių, ir jų ganytojo požiūris, kuris turi įtaką ir kitiems patriarchams, neabejotinai lems tolesnes ekumenizmo perspektyvas.
Kas yra realiausias kandidatas tapti Aleksijaus II įpėdiniu? Vertėtų priminti, kad Rusijos patriarchas renkamas Vietiniame susirinkime (Поместный Собор), kuriame dalyvauja ne tik dvasininkai, bet ir pasauliečiai. Patriarchu pagal nerašytą tradiciją tampa tuo metu Patriarcho Sosto Prievaizdo (Местоблюститель Патриаршего Престола) pareigas einantis asmuo, kurį iš savo tarpo išrenka Šventasis Sinodas, šiuo metu susidedantis iš septynių nuolatinių metropolitų. Tačiau susirinkime įmanomi visokie variantai. Pavyzdžiui, 1990 m. renkant patriarchą, Prievaizdu buvo Filaretas Drozdovas, kuris nepasižymėjo gera reputacija, tad slaptu balsavimu buvo išrinktas Aleksijus.
Kaip žinome, tuoj po Aleksijaus II mirties Patriarcho Sosto Prievaizdu buvo išrinktas metropolitas Kirilas, kuris yra Rusijos Stačiatikių Bažnyčios išorinių ryšių atstovas. Metropolitas Kirilas – išskirtinė Rusijos Stačiatikių Bažnyčios asmenybė, charizmatinė figūra, jis labiau pasižymi diplomatinėmis kalbomis nei stačiokiškais pareiškimais. Metropolitas yra ne tik aplankęs daugybę šalių (tarp jų ir Lietuvą), bet ne sykį lankęsis Vatikane, bendravęs su popiežiumi, turėjo Romoje būti ir šį pirmadienį, tačiau dėl suprantamų priežasčių vizitas neįvyko. Tad jam tapus patriarchu visiškai realu, kad įvyktų istorinis Maskvos patriarcho ir Romos vyskupo susitikimas, kuris reikštų Rytų ir Vakarų Bažnyčių santykių atšilimą.
Kitas svarbus dalykas, kad metropolitas Kirilas, nors viešumoje ir deklaruoja palankumą valdžiai, tačiau neoficialiai kalbama, kad jis yra didesnio Bažnyčios savarankiškumo šalininkas. Jam Bažnyčia ir jos vadovas nėra viena iš valstybės institucijų. Tad metropolito Kirilo išrinkimas patriarchu reikštų, stiprios ir nepriklausomos asmenybės iškilimą, galingo moralinio vedlio atsiradimą Rusijoje. Ar su tuo taikstysis Kremlius? Ne veltui yra ir kitas kandidatas į patriarcho sostą – dabartinis Maskvos patriarchijos reikalų tvarkytojas metropolitas Klimentas, kuris tapęs Rusijos Stačiatikių Bažnyčios galva neabejotinai tęstų savo pirmtako liniją, nes yra ne tik svarbus asmuo hierarchijoje, bet ir prezidentinės institucijos – Visuomenės rūmų narys.
Tad būsimi patriarcho rinkimai (jų data bus paskelbta gruodžio 10 d.) slepia tam tikrą intrigą. Juk nuo naujojo patriarcho priklausys, kokia bus Rusijos Stačiatikių Bažnyčia.
Susiję įrašai:
- KAIP ATSIRADO KATALIKAI IR STAČIATIKIAI
- INTERVIU “ŽINIŲ RADIJUI” ĮRAŠAS
- VSD VORATINKLYJE?
- ASMENYBĖS GALIA
- PASAULIS 2008 M.
