Žvelgiant į nūdienos Lietuvą sunku nusikratyti deja vu pojūčio. Atrodo, kad įvykiai, kurie buvo prieš daugelį metų, net jų veikėjai ir scenarijus, kažkokiu mįslingu būdu atsikartoja mūsų šiandienos tikrovėje.
Kitą savaitę sukanka 40 metų, kai 1972 metų gegužės 14 dieną Kaune, prie Muzikinio teatro, susidegino Romas Kalanta. Po kelių dienų, gegužės 18-ąją, jo laidotuvės virto stichiškais protestais, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 2 tūkst. žmonių. Demonstracijų, kurioms malšinti buvo mestos didelės milicijos ir vidaus kariuomenės pajėgos, metu buvo suimti 402 žmonės. R.Kalantos poelgis ir po jo prasidėję įvykiai, gavę „Kauno pavasario“ vardą, reiškė desperatišką tautos krustelėjimą, bandymą pakelti savo sutryptą orumą.
Dabar Lietuva atidžiai stebi įvykius Garliavoje. Vėl Kaunas, vėl pavasaris, vėl stichiškas žmonių susibūrimas, vėl gausios tvarkdarių pajėgos, vėl ore tvyro nevilties nuotaika, vėl grojantys, dainuojantys ir eiles deklamuojantys tapomi juodomis spalvomis. Kaip ir anuomet, kai atlikus pomirtinę teismo psichiatrinę ekspertizę Lietuvos psichiatrų buvo nustatyta, kad R.Kalanta „sirgo psichikos liga ir nusižudė būdamas liguistos būklės“, taip ir dabar garsus psichiatras iš televizoriaus nustato, kad D.Kedžio dukra turi Stokholmo sindromą. Kuo ne „Klonio pavasaris“? Ar ir jis bus sušaldytas represijomis, neginčijamomis teismų nutartimis?
Kitas simbolinis įvykis – pirmadienį Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas pradėjo nagrinėti visuomenininkams Alvydui Medalinskui, Romualdui Ozolui ir Bronislovui Genzeliui iškeltą bylą, kurios pagrindas – visuomenininkams surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai, kuriuose nurodoma, esą jie, kovo 17-ąją rengdami mitingą Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, nesilaikė susirinkimo organizavimo tvarkos.
Situacijos groteskiškumą dar paryškina aplinkybė, kad teisiami veikėjai – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Jie rengdami Sąjūdžio akcijas sovietiniu laikotarpiu nesulaukdavo tokių akibrokštų, nes net marionetinė sovietų teisėsauga nedrįsdavo kabinėtis dėl tokių smulkmenų kaip supainiotos valandos ir Seimo rūmų pusės, tuo labiau kad mitingas praėjo sklandžiai ir be mažiausių incidentų.
Todėl nuvilia premjero Andriaus Kubiliaus (buvusio Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus) teiginiai Žinių radijui: „Iš tikrųjų pilietinės visuomenės lyderiai, žmonės, besirūpinantys pilietine visuomene, taip pat turėtų būti suinteresuoti tuo, kad vienas iš pamatinių dalykų pilietinės visuomenės ir valstybės egzistavime – kad teisinė valstybė prasidėtų nuo pačių mažiausių dalykų ir pačių mūsų, tai yra nuo to, kad laikomės taisyklių.“ Apmaudu, jog buvęs sąjūdininkas pamiršta, kad prisidengiant taisyklėmis galima bet ką paversti nusižengėliu, o teisinei valstybei kurti reikia ne mantros apie jos egzistavimą, o konkrečių politinių ir pilietinių žingsnių.
Okupacijos ir žodžio laisvės suvaržymo laikus tenka prisiminti ir išgirdus žinią, kad Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinis direktorius Gediminas Grina pasiskundė visuomeninio transliuotojo vadovui Audriui Siaurusevičiui ir paprašė paneigti visuomenininko Dariaus Kuolio išsakytus žodžius keliose tiesioginėse Lietuvos radijo ir televizijos laidose, kuriose visuomenininkas iškėlė versiją, kad patys VSD darbuotojai galėjo nutekinti informaciją apie „Snoro“ banką. Toks laiškas stebina jau tuo, kad transliuotojas negali net atsakyti už išsakytas tiesioginės laidos dalyvio mintis.
Tai reiškia, kad žmogui, atsakingam už nacionalinį šalies saugumą, žodžio ir minties laisvė nėra vertybė. Tokio mąstymo veikėjui už viską aukščiau yra jo munduro garbė. Tačiau kartais kyla abejonių, ar ir įstaigos reputacija yra svarbi, nes visuomenei, nors ji ir kunkuliuoja nuo spėlionių apie VSD veiklą, net jo metinė ataskaita Seimui, skirtingai nei Estijos, yra valstybės paslaptis. VSD patinka būti miglose skendinčia pilimi. Užtat sekti žurnalistų, visuomenininkų veiklą, kurti teroristes ar fabrikuoti bylas, atrodo, yra mėgstamas VSD darbuotojų užsiėmimas.
Tad mūsų nūdiena pilna simbolių, sampynų ir paralelių su praeitimi, kuri jau buvo ir atrodė žlugusi amžiams. Tačiau teisi yra Biblijos išmintis: „Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja!“
Susiję įrašai:
- ŠI ŠALIS YRA ANT BEDUGNĖS KRAŠTO
- VISUOMENININKAI RYŽOSI. KAS TOLIAU?
- KODĖL PER 20 METŲ TAIP LENGVAI VISKĄ PAMIRŠTAME?
- SEIME TŪNO MELAGIS
- BAIMĖS VALDOMI
