Gegužės 17-oji, kai 240 policininkų, specialiosios pajėgos, visa jėgos galybė Garliavoje atakavo vaiką, senyvus ir neįgalius žmones, dvasininkus, įeis į Lietuvos istoriją kaip “juodoji aušra”.

Paryčiais, išjungus vaizdo kameras, vaikant bandančiuosius užfiksuoti siaubo filmą primenančius įvykius, aidint maldoms, trempiant valstybės simbolius buvo surengta operacija, kuri vadinama teismo sprendimo vykdymu.

Jei laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje šitokiu būdu vykdomi teismo sprendimai, tuomet ši šalis yra ties bedugnės kraštu. Jeigu valstybėje piliečių ir žmogaus teisės nieko nevertos, brutaliai paminamos dėl “įstatymo” ir “teisingumo”, tada kokia jos ateitis?

Ką kalbėti apie piliečius, kai šalies vadovai šioje kritinėje situacijoje atrodo tiesiog beviltiški? Faktai akivaizdžiai tai byloja. Štai ministras pirmininkas Andrius Kubilius Žinių radijui teigė: “Buvau informuotas tik po operacijos.” Prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė pareiškė, kad valstybės vadovei Daliai Grybauskaitei apie planuojamą mergaitės perdavimą motinai iš anksto nebuvo pranešta, o apie prasidėjusią operaciją jai telefonu pasakė europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

Toliau – dar įdomiau. Prezidentė tikino Seimo narį Gintarą Songailą, kad pati bandė susisiekti su vidaus reikalų ministru Artūru Melianu, tačiau šis atkakliai nekėlė mobiliojo ryšio telefono. Esą neatsiliepė ir generalinis komisaras.

Šie faktai veda prie paprastos išvados – arba valstybės vadovai ramiu veidu meluoja savo žmonėms, kad nežinojo apie būsimą operaciją, arba jie visai nekontroliuoja padėties krašte. Pastarasis teiginys darosi vis įtaigesnis, nes mergaitės perdavimas organizuotas dieną, kai Seime buvo svarstomi energetiniai projektai, o prezidentė ruošėsi išskristi į NATO vadovų susitikimą Čikagoje. Kitaip tariant, viskas vyko taip, kad valdžia ir politikai turėtų kuo mažiau galimybių įsikišti į situaciją.

Ko gero, jie to ir nenorėjo. Beveik visų Seimo narių “Facebook” profiliuose ketvirtadienį vyravo ramybė, pagyros savo nuveiktais darbais, o teisingumo ministras Remigijus Šimašius demonstravo cinišką nesupratimą dėl piliečių pasipiktinimo būdu, kuriuo šturmuota Klonio gatvė.

Cinizmo ketvirtadienio dramoje buvo per akis. Pavyzdžiui, kaip kitaip pavadinti prezidentės nenorą išeiti susitikti su stichiškai susirinkusiais protestuotojais S.Daukanto aikštėje. Jai “ne lygis” nusileisti iki žmonių skausmo? Gal prezidentė bijo savo piliečių akių, kurios klausia, ar ji dar yra šios šalies vadovė?

Viskas, ko iš politikų sulaukėme, – tai Seimo Mišrios grupės atstovų surinkti parašai suburti laikinąją komisiją įvykiams Kauno rajone, Garliavoje, ištirti.

Jei Seimo nariai ryžtųsi sudaryti tokią komisiją, tarp siūlomų aiškintis klausimų (specialiųjų priemonių prieš mergaitę ir jos šeimą naudojimo, smurto prieš kitus piliečius, valstybės vėliavos išniekinimo, teisėjo ir turto neliečiamybės bei kt.) turėtume pasiteirauti: kodėl vykdant šią operaciją buvo vengiama viešumo? Kiek Lietuvos mokesčių mokėtojams atsiėjo toks teismo sprendimo vykdymas? Kas išmatuos moralinę žalą, kurią patyrė šio krašto žmonės, traumuoti vaizdų iš Garliavos?

Ir kas pakomentuos tokius internete pasirodžiusius liudijimus: “Jų buvo pilnos aplinkinės gatvės, suvažiavo autobusais, policijos ir “Aro”. Mes stovėjom su trispalvėm, Lietuvos vėliavom, susikibę per alkūnes, mus tąsė, plėšė, žmonėms sudraskė drabužius, mušė, sudraskė pečius, rankas – jie buvo kruvini! Merginas, senas moteris už kojų tempė per grindinį, nešė į kitas gatves, grūdo į autobusus ir išvežė.”

Ir kokios komisijos atsakys, kodėl gegužės 17-osios rytą mes pabudome rusiškoje ir baltarusiškoje Lietuvoje, nors kovėmės už naują ir šviesią šalį. Už mus asmeniškai – jokios.

Susiję įrašai:

• KAS LEIDŽIAMA JUPITERIUI, TAS NELEIDŽIAMA JAUČIUI
• PREZIDENTĖS AMBICIJOS IR BESTUBURIAI POLITIKAI
• KODĖL PER 20 METŲ TAIP LENGVAI VISKĄ PAMIRŠTAME?
• KUR MOTINIŠKAS BAŽNYČIOS VEIDAS?
• POLITIKA IR GARLIAVA