Ko gero, ne vienam iš mūsų yra tekę pokalbyje išgirsti pašnekovą rimtu veidu sakant: „Praeitame gyvenime buvau…“ Kalbos apie reinkarnaciją, žiniasklaida mirganti „reportažais“ iš praeitų gyvenimų, meniniai filmai, kuriuose herojai prisimena kažin kelintąjį savo gyvenimą yra tapę įprastu mūsų kasdienybės reiškiniu. Pagal tyrimus lietuviai tiki reinkarnacija ir šiuo požiūriu lenkiame visas kitas Senojo žemyno šalis. Gaila, bet tarp pritariančiųjų tokioms pažiūroms yra nemažai ir tų, kurie yra pakrikštyti Katalikų Bažnyčioje, kiekvieną sekmadienį dalyvauja Mišiose, praktikuoja sakramentus. Ar įmanoma suderinti krikščionybę ir tikėjimą reinkarnacija? Gal Šventajame Rašte esama kokių nors paaiškinimų šiuo klausimu? Kodėl reinkarnacijos teorija yra tokia priimtina šiuolaikiniam žmogui?

Nuo induizmo iki „Naujojo amžiaus“

Žodis reinkarnacija išvertus iš lotynų kalbos reiškia “pakartotinis įsikūnijimas”. Šis mokymas tvirtina, kad siela anksčiau gyvenusi kituose kūnuose ir kitose vietovėse. Jis atsirado Indijoje ir yra viena iš pagrindinių induizmo religijos dalių. Induizmas skelbia, kad atgimimų ratas sukasi tol, kol siela iš jo išvaduojama už išmintingą ir nesavanaudišką elgesį. Po mirties siela atgimsta praėjusio gyvenimo elgesį atitinkančioje aplinkoje. Ši taisyklė yra vadinama karma, o mokymas apie ją yra glaudžiai susijęs su sansaros idėja, kuria apibrėžiamas “gyvenimo ratas”, amžina visų kūrinių cirkuliacija. Naktis ir diena, vasara ir žiema, gimimas ir mirtis keičia vienas kitą. Karma, kurios dabar nusipelno žmogus, buvo pasėta per ankstesnius žmogiškus gyvenimus. Dabartinį jo kūną, šeimą, tautą, visuomeninę padėtį – viską nulemia poelgiai ankstesniuose gyvenimuose.
Europietiškosios reinkarnacijos teorijos pradžia siekia antikinės Graikijos mąstytojus Pitagorą ir Platoną. Pastarasis teigė, kad blogai savo gyvenimą nugyvenęs vyriškis po mirties persikūnys į moterį, o nedorybingos moters laukia gyvūno lemtis. Mokymas apie reinkarnaciją buvo žinomas ir senovės Romoje, pavyzdžiui, Vergilijaus “Eneidoje” Enėjaus tėvas pasakoja sūnui apie sielų keliones ir atgimimus.
Vis dėlto Europoje plačiau reinkarnacijos doktrina pradėjo plisti XIX a. kai teosofų draugijos, vienijusios vakarietišką ir rytietišką mąstymą, įkūrėja Jelena Blavatskaja išleido „prisiminimų“ knyga apie savo buvusį gyvenimą. XX a. didžiausią populiarumą mokymas apie reinkarnaciją įgavo atsiradus „Naujojo amžiaus“ judėjimui, kurio doktriną būtų sunku įsivaizduoti be pomirtinio sielos persikūnijimo idėjos. Taip pat nemenką įtaką reinkarnacijos doktrinos populiarėjimui sekuliarėjančioje Europoje turėjo ir aktyvi induizmo bei budizmo misionierių veikla.

Krikščionybė ir reinkarnacija ankstyvaisiais amžiais

Pasigirsta balsų, kad esą krikščionybė pirmaisiais amžiais pripažino reinkarnacijos teoriją. Kaip yra išties? pirmieji krikščionių rašytojai, vadinami apologetais, savo raštais stengėsi atskleisti, kad krikščionybė skiriasi nuo kitų religijų ir filosofijų. Jų neliko nepastebėtas ir reinkarnacijos bei atlygio už elgesį praėjusiame gyvenime (karmos) klausimas. Štai filosofas ir kankinys šv. Justinas (apie 150 m.) rašė: „Kadangi žmogus nieko nežino apie savo buvusio gyvenimo įvykius, moralinis karmos apvalymo argumentas atpuola. Atlygis turi mažai prasmės, jeigu negali žinoti, už ką jis duodamas“. Be šv. Justino, savo raštuose prieš reinkarnaciją argumentavo ir šv. Irenėjus bei Tertulianas. Dažnai sakoma, kad Origenas (miręs 254 m.) mokė apie reinkarnaciją, bet jis kalbėjo tik apie sielų egzistavimą prieš gimimą. Beje, šis jo mokymas 553 m. Konstantinopolio susirinkime buvo paskelbtas klaidingu. Vėlesnių Bažnyčios tėvų raštuose taip pat nerasime nė menkiausios užuominos apie reinkarnaciją. Ko gero, reinkarnacijos ir krikščionybės giminystės idėjos šalininkus klaidina žinios apie I a. po Kristaus Bažnyčioje veikusius gnosticizmo ir manichėjų judėjimus. Juose reinkarnacijos teorija buvo labai populiari, bet šios dvasingumo mokyklos visada buvo vertinamos kaip antikrikščioniškos. Tad nėra jokio pagrindo kalbėti apie istorines reinkarnacijos doktrinos šaknis krikščionybėje. Sunku sutikti su teiginiu, kad reinkarnacija krikščioniškoje mintyje buvo „nuo pat pradžių“. Negalima nepaisyti fakto, kad krikščionybė radosi judaizmo aplinkoje, kuriai mintys apie reinkarnaciją buvo svetimos. Tradiciniame judaizme tokios sąvokos kaip „siela“ ar „asmuo“ iš viso ilgai nefigūravo. Apie sielą labai atsargiai prabilta tik dėl žydų diasporos ir dėl Romos okupacijos atsiradusios helenistinio pasaulio įtakos. Tad iš judaizmo į krikščionybę reinkarnacijos teorija ateiti negalėjo. Tuo tarpu Romos imperijoje reinkarnacijos idėja buvo paplitusi. Tačiau jauna krikščionių Bažnyčia į savo mokymą vengė įtraukti kitų (išskyrus judaizmo) religijų ar ideologijų elementus.

Beieškant įrodymų

Kaip kiekvienoje įsitikinimų sferoje, taip ir šioje, mokslas negali pateikti jokių įrodymų. Nors tokių bandymų ir būta. Didžiausio atgarsio susilaukė amerikiečių mokslininko Iano Stevensono tyrimai. Jis XX amžiaus viduryje pirmasis pasaulyje 1966 metais išleido mokslinę knygą šiuo klausimu. O 1999-aisiais Stevensonas paruošė knygą “Reinkarnacijos įrodymai”, kurioje pateikiami įvairūs pakartotinio žmonių gyvenimo liudijimai. Būtent jie dažniausiai tampa „įrodymais“ reinkarnacijos doktrinos šalininkų rankose.
Psichoterapeutas Torvaldas Detlefsenas pirmasis pradėjo taikyti praėjusio gyvenimo terapiją arba taip vadinamą regresyvinę meditaciją – žmogus hipnozės pagalba yra „sugrąžinimas“ į ankstesnius gyvenimus, kada kaip tikima buvusi patirta trauma, susijusi su dabartinėmis žmogaus problemomis. Seanso metu vyksta psichoterapeuto ir paciento dialogas, kuris yra įrašinėjamas. Pacientas turi smulkiai papasakoti, ką patiria.
Didžioji tokių liudijimų dauguma yra surenkama hipnozės seansų metu. Tačiau niekam nėra paslaptis, kad per hipnozės seansus psichoterapeutas pacientui gali įteigti ką nori. Todėl neįmanoma rimtai atsižvelgti į tokius „mokslinius argumentus“, kurie išgaunami hipnozės pagalba, o paskui sintezuojami ir pateikiami kaip „įrodymai”. Be to, šie liudijimai mus pasiekia iš klinikų ir juos pateikia žmonės patiriantys psichinių sutrikimų, o tokia jų būsena nekelia pasitikėjimo ypač kai kalbama apie pomirtinę žmogaus būklę ar panašius dalykus.
Taip pat, negalima atmesti ir kitokių „prisiminimų“ paaiškinimų, kaip antai, melas, saviapgaulė, nesąmoningi prisiminimai (ko nors perskaityto), balso, kvapų, spalvų ir pan. sukeltos asociacijos, kolektyvinė mintis, pasąmonės veikimas. Neturime pamiršti egzistavimo ir Dievui priešiškos, demoniškos jėgos, siekiančios apgauti žmogų, kad jis netikėtų amžinojo gyvenimo realumu.

Kūnas numatytas šlovei

Kai mąstome apie reinkarnacijos idėją yra svarbus mūsų požiūris į žmogų. Šventasis Raštas sako, kad žmogus turi dvasią, sielą ir kūną (plg. 1 Tes 5, 23). Tai paprasta tiesa, kurią mes galime aptikti ir pasitelkę žmogiško proto pastangas, apmąstydami savo kaip gyvų būtybių patirtį. Taigi žmogus yra sudėtinė, kompleksinė būtybė, jo dvasia, siela ir kūnas nėra atsiskyrę vienas nuo kito, o glaudžiai tarpusavyje susiję dalykai. Čia galėtume pasitelkti pyrago pavyzdį. Žinome, kad į pyrago sudėtį įeina miltai, kiaušiniai, cukrus ir etc. Tačiau jį skanaudami nesakome „čia miltai, o va šičia kiaušiniai…“ Gardžiuojamės pyragu ir viskas. Analogiškai ir mūsų protas žmoguje skiria dvasią, sielą ir kūną, tačiau žmogus yra visuma. Nėra nuo kūno atskirtos žmogaus sielos. Siela tai paslaptingas visų žmogaus gyvybinių galių šaltinis ir palaikytojas suteikiantis žmogui asmeniškumą, tuo tarpu savo kūnu žmogus yra susijęs su šiuo pasauliu. Siela suteikia kūnui gebėjimą pažinti, jausti, įsivaizduoti, dar yra ir aukščiausias jos išsiskleidimas, dvasinis gyvenimas. Jo tobuliausias pasireiškimas kai žmogus stengiasi garbinti savo Kūrėją, mylėti, pažinti Tiesą, kurti. O dėka kūno mes bendraujame su kitais, galime jiems save pristatyti, perteikti savo mintys, jausmus, išgyvenimus… Todėl aukščiausia žmogiškos bendrystės forma yra dviejų žmonių, vyro ir moters, santuokinis kūno dovanojimas. Jis išreiškia viso asmens savęs dovanojimą. Tad matome, kad egzistuoja pamatinė, nedaloma, Kūrėjo norėta sielos ir kūno vienybė. Siela ateina tiesiai iš Dievo, unikali ir vienintelė visoje žmonijos istorijoje. Šis jos unikalumas tarytum „įsispaudžia“ konkrečiame kūne, kurį gauname iš savo tėvų. Labiausiai žmogaus unikalumas matosi jo veide, kurį prancūzų mąstytojas E. Levinas yra pavadinęs „asmens pasu“.
Tokiu atveju mirtis žmogui iškyla kaip tikra katastrofa. Ji nėra sielos išsivadavimas iš „kūno kapo“, nes kūnas nėra „kiautas“, „lukštas“, kurį mirties akimirką siela „nusimeta“. Mirdamas žmogus patiria savo būtybės „padalijimą“. Neveltui apaštalas Paulius mirtį vadina „paskutiniu priešu“(plg. 1 Kor 15,). Tad teorijos apie sielos „klajonės“ po kūnus atrodo absurdiškos. Juk tverdamas kiekvieną žmogų Dievas Kūrėjas mato jį kaip vieną asmenį, o ne atskirą sielą, serijinės gamybos vienetą. Jo siela ir kūnas reiškia konkretų asmenį, su savo gyvenimu, istorija, kuri Viešpaties akyse turi nenykstančią vertę. Manyti, kad siela atgimimų rate keičia kūnus, kaip kojines reiškia nuvertinti žmogišką gyvenimą, paversti jį kasdienės rutinos įkaitu, o nuo kūno atimti jo dvasinį lygmenį ir pasmerkti jį nuogam materializmui.
Mirtis žmogaus prigimčiai yra didžiausia neteisybė. Vis dėlto, krikščionys anot apaštalo Pauliaus išsireiškimo negyvena, kaip tie, kurie neturi vilties (plg. 1 Tes 4, 13). Ši viltis yra išreikšta mūsų Tikėjimo išpažinime: „Tikiu kūno iš numirusių prisikėlimą“. Laiške korintiečiams pasakyta, kad jei nėra kūno prisikėlimo mūsų tikėjimas yra tuščias (plg. 1 Kor 15, 14). Viltis, kad bus kūno prisikėlimas yra krikščioniško tikėjimo esmė. Svarbiausias šio tikėjimo akcentas yra kūnas. Būtent jis bus pašlovintas prisikėlimo dieną. Kaip sako Katalikų Bažnyčios katekizmas: „‘Kūno prisikėlimo‘ prasmė ta, kad po mirties gyvens ne tik nemirtingoji siela, bet ir mūsų „mirtingieji kūnai“ (Rom 8, 11) vėl bus gyvi“ (KBK, 990).
Todėl krikščionys turi gerbti savo kūną. Jis yra Dievo Dvasios šventovė (plg. 1 Kor 6, 19) ir jos buvimas, apsigyvenimas žmoguje, jam laiduoja prisikėlimą. „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8, 11). Tad mūsų kūnas yra numatytas amžinai ir nenykstančiai šlovei.

Gyvenimas dovanotas mylėti

Vis daugiau ne tiek vakariečių, bet Lietuvos žmonių pritaria reinkarnacijos doktrinai, kadangi jiems patraukli pati mintis apie savo kitus, būsimus įsikūnijimus. Savo priedermes ir pareigas galima atidėti kitam gyvenimui. Reinkarnacijos teorijos pakerėti žmonės nepaprastai greitai ima prisiminti, kas jie pagal profesiją yra buvę ankstesniuose gyvenimuose. Dažniausiai reikšmingomis asmenybėmis – visi buvę kunigaikščiais, princesėmis, faraonais ir pan. Tik labai retai tenka išgirsti, kad kas nors prisimintų ankstesniajame gyvenime buvęs valstiečiu, namų šeimininke ar vežiku. Ko gero, galėtume tarti, kad ši teorija leidžia žmogui kompensuoti savo neįgyvendinamus troškimus. Dar rečiau girdime, kad kas nors būtų pasakojęs apie savo buvusį gyvenimą katės, šuns ar karvės kailyje. Taigi Europą (ir Lietuvą) pasiekia mūsų kultūriniam kontekstui adaptuotos versijos, smarkiai nutolusios nuo savo originalo. Juk priimti induizmo religinę tradiciją su visa jos asketika, maldingumo praktikomis, dievybėmis, požiūriu į pasaulį gali ryžtis tik vienetai! Tuo tarpu, mokėti keletą jogos pratimų, deginti indiškus smilkalus ir kalbėtis apie reinkarnaciją yra madinga.
Kitas svarbus aspektas, kad mokymą apie reinkarnaciją bandoma integruoti į krikščionybę. Tačiau Biblijoje nėra net užuominos apie reinkarnaciją. Po mirties žmogaus siela patenka į mirusiųjų karalystę (hebrajų kalba šeolas, graikų hadas). Evangelijoje pagal Luką (16, 19–31) aiškiai sakoma, kad miręs žmogus negali iš mirusiųjų pasaulio grįžti į gyvenimą. Jėzus griežtai atmeta teoriją apie bausmę už nuodėmes prieš gimimą (plg. Jn 9, 1). Pažadas, kad pranašas Elijas vėl ateis (Mal 3, 23–24), išsipildė Jono Krikštytojo asmenyje (plg. Mt 11, 14; 17, 12–13), ir yra susijęs ne su reinkarnacija (plg. Lk 1,17), o su Jėzaus pirmtako misija. „Atgimimu“ (plg. Tit 3, 5; Jn 3, 3) Naujasis Testamentas vadina žmogaus atsinaujinimą per Šventąją Dvasią, o ne reinkarnaciją.
Laiškas žydams aiškiai ir nedviprasmiškai nusako žmogaus likimą: „Žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“ (Žyd 9, 27). Dievas dovanoja žmogui vieną gyvenimą ir tik nuo jo paties priklauso kaip su šia dovana jis pasielgs. Dangiškasis Tėvas nori, kad mes atsakingai žiūrėtume į savo gyvenimą ir į jo teikiamas galimybes. Pati didžiausia iš jų yra meilė. Ji atsiveria kaip stipriausias iššūkis reinkarnacijos doktrinai. Jei priimtume reinkarnacijos logiką, mūsų artimi arba gyvenime sutikti žmonės yra tik viena atkarpa gyvenimų virtinėje.
Juk, jei su mylimais žmonėmis, vyru, žmona, vaikais, draugais, esame susieti keliems dešimtmečiams ir tik šiame gyvenime, o kitame bus visiškai nauji žmonės, tuomet meilė yra tuščias reikalas. Krikščioniškoje perspektyvoje meilė įgyja amžinybės matmenį. Didieji Bažnyčios mokytojai šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis teigė, kad danguje, dėl Viešpaties meilės pertekliaus, mes pažinsime vienas kitą ir turėsime bendravimą šlovingoje Jėzaus Širdyje. Taigi mūsų žmogiški ryšiai, kurių pagrindas meilė yra amžini! Mirtis niekada nesunaikins šios meilės. Meilė neleidžia gyventi tik sau, rūpinantis vien savo išsigelbėjimu. Neiname į dangų pavieniui. Kai pasieksime dangaus šlovę išvysime, kiek daug žmonių, pačių artimiausių ir tokių, kurių net nepažinojome dalyvavo mūsų išgelbėjimo procese.
Kai apmąstome meilės vaidmenį žmogaus gyvenime, matome, kad ji akivaizdžiai nesiderina su reinkarnacijos teorija. Tik neįsigilinus į krikščionybės skelbiamą žinią yra įmanoma ją bandyti integruoti į krikščionišką gyvenimą. Tai dvi iš esmės priešingos pasaulėžiūros. Mirtį ir kas už jos slypi krikščioniui nušviečia prisikėlusio Jėzaus Kristaus asmens, kuris yra gyvenimo bei mirties Viešpats, slėpinys.