Seimas grąžino tobulinti Referendumo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo buvo siekiama pailginti referendumo įgyvendinimo terminą iki 6 mėnesių. Pagal šiuo metu galiojančią Referendumo įstatymo nuostatą piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą įgyvendinti (kitaip tariant, surinkti reikiamus parašus) nustatomas 3 mėnesių terminas.
Prisiminkime, kad referendumas – visuotinis regiono ar valstybės piliečių apklausos būdas balsuojant dėl tam tikro klausimo patvirtinimo ar atmetimo. Tai – galimybė sužinoti nekvestionuojamą piliečių valią klausimais, kur nepakanka politikų ir ekspertų kompetencijos, o reikalingas bendras visų sutarimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnyje sakoma, kad “Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu”, kad referendumai gali būti skelbiami Įstatymų numatytais atvejais Seime ir jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 000 piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Pravartu paminėti, kad nuo 1991 metų Lietuvoje įvyko vos 7 referendumai, kuriuose 4 kartus piliečiai pritarė pasiūlytoms nuostatoms. Per tą laiką 14 kartų iniciatyvinės grupės bandė surinkti parašus referendumui, bet nesugebėjo sugaudyti to milžiniško 300 000 piliečių parašų kiekio. Juk paskelbus išankstinius gyventojų surašymo duomenis tapo aišku, kad Lietuva neteko apie 400 000 žmonių, tad surinkti reikiamą parašų skaičių prilygsta politinėms haliucinacijoms.
Net jei kam nors pavyktų kažkokiu mistiniu būdu tuos parašus išgauti, pagal Lietuvos Respublikos referendumo įstatymą siūlomiems sprendimams turi pritarti daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Tokios įstatymo nuostatos piliečių valios pareiškimą daro neįgyvendinamu dalyku, kai žinome, kad išsivysčiusiose šalyse pradingo keli šimtai tūkstančių mūsų piliečių, o jų vardai ir pavardės puikuojasi rinkėjų sąrašuose. Net jei referendume dalyvautų visas “likutis”, būtų neįmanoma tikėtis pozityvių rezultatų.
“Aš ir tada sakiau, ir dabar kartoju, kad dabartinėmis sąlygomis yra be galo mažai galimybių surengti referendumą, o jo siekiantys politikai neretai referendumo iniciatyvą panaudoja kaip priemonę mėgindami patraukti į save visuomenės dėmesį”, – žiniasklaidai yra teigęs Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas.
Tad esame blogo politinio spektaklio akivaizdoje. Viena vertus, viskas, kas susiję su referendumo iniciatyva, yra taip sutvarkyta, kad kiek įmanoma labiau būtų apribotos piliečių teisės pareikšti savo valią. Kita vertus, dalis politikų tuo mikliai naudojasi, nes baksnodami į šią neviltį varančią situaciją įrodinėja, kad yra demokratijos sargai.
Blogiausia, kad referendumo teise dabar gali naudotis tik politikai, jie, galima sakyti, yra uzurpavę sprendimo galią. Ir tie patys – Seimo nariai, nes, pavyzdžiui, Lietuvoje prezidentas negali skelbti referendumo, tai – Seimo teisė. Esama kažkokios seimokratijos, kuri iškreipia demokratijos balansą. Tautai paveikti kokius nors sprendimus tėra hipotetinė galimybė. Taip paminama konstitucinė piliečių teisė. Susiklosto paradoksali padėtis, kai šalies Konstitucija buvo patvirtinta referendumu, bet joje piliečiai referendumu negali atlikti jokių pakeitimų?
Už tai atsakingas krašto politinis ir teisinis elitas, kuris kaip velnias kryžiaus bijo tiesioginės demokratijos apraiškų. Prabėgusios savaitės Referendumo įstatymo svarstymai, kai buvo bandoma įvesti kosmetinius, o ne fundamentalius pokyčius, tai tik patvirtino. Nenuostabu, nes žiniasklaidai Seimo valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Jurgis Razma apie referendumo klausimą yra pareiškęs taip: “Patikima sociologinė apklausa gali pasakyti, kokia yra žmonių nuomonė.” Vadinasi, tarp demokratijos mechanizmų ir sociologijos dedamas lygybės ženklas. Tik kur toks supratimas nuves?
Susiję įrašai:
- REFERENDUMAS – MASKUOTĖ
- KONSTITUCINIO TEISMO DIKTATŪRA
- DAR VIENA VEIDMAINYSTĖS DOZĖ?
- MERŲ RINKIMAS BUVO VILKINAMAS SĄMONINGAI
- VIEN MATEMATINIS SEIMO NARIŲ MAŽINIMAS NIEKO NEPAKEIS
