RATZINGERIS IR HITLERJUGENDAS

Paskelbta autorius Tomas
Jaunasis Josephas Ratzingeris

Tė­vai vi­są lai­ką sten­gė­si ap­sau­go­ti sa­vo vai­kus nuo Hit­ler­ju­gen­do (HJ) – na­cių jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos. Dėl tos prie­žas­ties te­ko pa­au­ko­ti vals­ty­bės ski­ria­mus moks­la­pi­ni­gius, ta­čiau tė­vas li­ko ne­pa­len­kia­mas. Pats Racingeris ne­įsto­jo į jo­kią na­cių or­ga­ni­za­ci­ją ir anks­ti iš­ėjo į pen­si­ją, dėl to pa­tir­da­mas fi­nan­si­nių nuos­to­lių. Jo žmo­na tarp kai­my­nų gar­sė­jo kaip šmaikš­ti anek­do­tų apie fiu­re­rį pa­sa­ko­to­ja. Vie­nas iš jos mėgs­ta­mų anek­do­tų šis: „Hit­le­ris at­ei­na į par­duo­tu­vę ir pa­rei­ka­lau­ja ki­li­mo. Par­da­vė­ja klau­sia: ar man jį įpa­kuo­ti, ar ėsi­te iš kar­to?“ Šian­dien tai skam­ba ne­kal­tai, ta­čiau anuo­met už to­kius juo­ke­lius kaip nie­kur nie­ko ga­lė­jai pa­tek­ti į ka­lė­ji­mą. Kol bu­vo įma­no­ma, sa­vo auk­lė­ti­nius nuo Hit­ler­ju­gen­do sten­gė­si ap­sau­go­ti ir se­mi­na­ri­jos di­rek­to­rius, Evan­ge­li­jos dės­ty­to­jas Mei­ras (Meir), pra­var­džiuo­ja­mas Rek­su. De­ja, 1939-ųjų ko­vo 29-ąją pa­si­ro­do įsta­ty­mas, ku­ria­me nu­ro­dy­ta, jog nuo ke­tu­rio­li­kos me­tų na­rys­tė HJ yra pri­va­lo­ma. Įsta­ty­mo ne­pai­san­tiems jau­ni­mo auk­lė­to­jams grė­sė pi­ni­gi­nės bau­dos ar net areš­tas. HJ ir BDM (Vo­kie­čių mer­gi­nų są­jun­ga) na­rių skai­čius 1939-ai­siais pa­sie­kia net 8, 7 mi­li­jo­no.

Skir­tin­gai nuo HJ sa­va­no­rių, prie­var­ta įra­šy­tie­ji – to­kie, kaip Racingerių vai­kai – lai­ko­mi ant­ra­rū­šiais vo­kie­čiais, ne­ver­tais dė­vė­ti uni­for­mos. Gra­si­na­ma, jog po ga­lu­ti­nės per­ga­lės to­kiems teks duo­ti ata­skai­tą. Traut­štei­ne ypa­tin­gais at­ska­lū­nais lai­ko­mi se­mi­na­ris­tai, va­di­na­mie­ji puskrisčiai (Se­mi-Chris­ten) ar­ba juo­die­ji šu­nys. Su­lau­kęs ke­tu­rio­li­kos, Jo­ze­fas, kaip ir vy­res­ny­sis bro­lis, pri­va­lo sa­vai­tę lai­ko pra­leis­ti HJ sto­vyk­lo­je. Bū­rio va­das lie­pia jam prieš vi­są bū­rį at­lik­ti ri­kiuo­tės pra­ti­mus. Tik­riau­siai to­kiu bū­du jis sten­gia­si iš­tai­sy­ti blo­gą ber­niu­ko lai­ky­se­ną. „Iš pra­džių to­se pra­ty­bo­se ne­da­ly­vau­da­vau, – pa­sa­kos vė­liau kar­di­no­las, – bu­vau per jau­nas. Į HJ ma­ne įra­šė, kai mo­kiau­si se­mi­na­ri­jo­je. Pa­li­kęs se­mi­na­ri­ją, nie­kuo­met dau­giau ne­si­lan­kiau HJ ren­gi­niuo­se. Be­si­mo­kant gim­na­zi­jo­je, kil­da­vo tam tik­rų sun­ku­mų, nes moks­la­pi­ni­gius, ku­rių man tik­rai rei­kė­jo, val­džia skir­da­vo tik pa­tei­kus HJ re­ko­men­da­ci­ją. Ačiū Die­vui, tu­rė­jo­me la­bai su­pra­tin­gą ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ją. Jis pri­klau­sė na­ciams, ta­čiau bu­vo do­ras žmo­gus. Kar­tą jis man pa­sa­kė: ‘Ap­si­lan­kyk tuo­se su­si­rin­ki­muo­se dėl pi­ni­gų…’ Pa­ste­bė­jęs, kad aš tik­rai ne­no­riu, jis ta­rė: ‘Su­pran­tu ta­ve. Ši­tą rei­ka­lą aš su­tvar­ky­siu.’ Taip ta­pau lais­vas nuo HJ prie­var­tos.“

Ištrauka iš Peterio Seewaldo knygos “Portretas iš arti”. Leidykla “Katalikų pasaulio leidiniai”. 2009 m.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: