Dalies Lietuvos gyventojų skola Privalomojo sveikatos draudimo fondui (PSDF) dar kartą parodė valstybės nustatytoje tvarkoje žiojinčias spragas.
Valdžia suskaičiavo, kad tokių skolininkų yra 200 tūkstančių. Juos Seimo pirmininkė Irena Degutienė priskyrė šešėliniam verslui. Tai iš dalies yra tiesa. Tačiau įsigilinę matome, kad tarp skolininkų esama ne tik bedarbių, individualia veikla besiverčiančių asmenų, menininkų, bet ir mūsų tautiečių, išvykusių dirbti į užsienį. Jų problemos anksčiau buvo tarsi nepastebėtos. Tad šešėliai dengia ne tik verslą, bet ir sveikatos apsaugą.
Atrodo, kad šito nenori suvokti premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas sveikatos apsaugos klausimais Raimundas Alekna. Jis, minėtai problemai vos iškilus į paviršių, žiniasklaidai pareiškė: “Nemanau, kad yra motyvų ką nors keisti tik ką priėmus tai, ko link buvo einama ne vieną dieną.” Dabar galiojanti privalomojo sveikatos draudimo sistema vadinama gražiausiais epitetais, tokiais kaip “solidari”, tačiau netikėtai atsiradusi skolininkų armija tik parodė, kad ši sistema braška per visus kraštus. Todėl akla jos gynyba yra bevaisė.
Tiesa, tikėti R.Alekna nebūtina, nes pradžioje iš Vyriausybės tribūnų buvo skelbiama, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės ir skolą PSDF turės sumokėti visi. Tačiau netrukus finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir premjeras patikino, kad asmenys, kurie neturi pajamų ir negali susimokėti, bus atleisti nuo skolos. Kriterijai, kuriais remiantis vieni susilauks malonės, o kiti ne, – nėra aiškūs.
Būna sunku suprasti solidarumo kriterijus. Daugiau nei 2 mlrd. litų į PSDF sumoka dirbančių asmenų darbdaviai. Dar beveik 2 mlrd. litų asignavimų atkeliauja iš valstybės biudžeto, kitaip tariant, jais draudžiami bedarbiai, vaikai, pensininkai ar neįgalieji. Žinoma, pretendentų į valstybės draudžiamų asmenų sąrašą vis daugėja, tačiau sutikime, kad tie milijardai yra nemenka suma, ir norisi, kad šios lėšos būtų skirtos tiems, kuriems jų tikrai reikia.
Valstybės lėšų skirstymas neturi iškreipti solidarumo sąvokos. Juk sunkiai paaiškinama, kodėl vienas pilietis sąžiningai moka mokesčius ir iš jo mokesčių apmokamos sveikatos priežiūros paslaugos tėvams ar vaikams to piliečio, kuris nemoka jokių mokesčių. Solidarumą iškreipia ir per pastarąsias savaites į darbo biržas plūstelėję “bedarbiai”. Kodėl už nelegalias pajamas gaunančius piliečius kažkas kitas, mokesčių mokėtojai, turi mokėti sveikatos draudimą? Kodėl tokių “bedarbių” tėvus ir vaikus turime remti.
Juokingas ir kai kurių menininkų reikalavimas, kad jie galėtų įmokas mokėti “laisvai”: žmogui gydyti reikės gerokai daugiau lėšų, nei koks “laisvūnas” jų sumokės per porą mėnesių.
Suprantama, kad skolininkų reakcija yra dirgli. Nepatenkinti ir kiti gyventojai, nes, nors mokamos įmokos, rimčiau susirgus sveikatos draudimas atrodo niekam nereikalingas. Mat patekus į ligoninę prasideda tikros “įmokos”. Tokias nuotaikas puikiai atspindi vienos internautės komentaras, paliktas šių eilučių autoriaus asmeninėje svetainėje: “Aš dirbanti, ėmiau patentą ir vis tiek privalau sumokėti po 72 litus. Kai susirgau, pati turėjau mokėti už visus tyrimus, nusipirkti “krepšelį” operacijai. Kyla klausimas, kam aš moku tuos 72 litus?” Ši situacija tokia tipinė ir pailiustruoja, kad sukurta sistema paprasčiausiai neveikia.
Tokie dabar galiojančios sveikatos draudimo sistemos nelogiškumai, sveikatos apsaugos ydos kelia šalies gyventojų nepasitenkinimą visa sveikatos apsauga. Deja, sunkiai sekasi įžvelgti kokių nors prošvaisčių, kurios suteiktų vilties sulaukti tikro solidarumo.
Susiję įrašai:
- KĄ ŽINOME APIE SVEIKATOS DRAUDIMĄ?
- NETIKĖLIAMS TARNAMS TAMSYBĖS NEGRESIA
- “HUBBA BUBBA” IR DIEVAS
- IRENOS DEGUTIENĖS PROŠVAISTĖ
- KODĖL SPURDA ŽUVYS?