Kuris, jei ne šis, Velykų, laikas, labiau atgręžtų į savo artimą, kaip ir aš, išgelbėtą ta pačia kaina? Ar ne to paties verkte verkiant reikia ir mūsų dabarčiai? Juk ką tik per Lietuvą nuvilnijus Nepriklausomybės atkūrimo džiaugsmui jau žvalgomės į ateitį sukdami galvas, ką turėtume joje susigrąžinti. Galbūt atsakymas alsuotų šiuo evangeliniu paprastumu: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12, 30–31)? Todėl naujasis ARTUMOS numeris ir skiriamas artimo meilės temai.

Tikrai daug kas būtų kitaip, jei, pasak balandžio ARTUMĄ ganytojišku žodžiu pradedančio naujojo vyskupo Arūno PONIŠKAIČIO, „išgirstume, ką šiandien mums Viešpats byloja, jei „leistume Jo žodžiui mus džiugiai nustebinti, priartinti vienus prie kitų ir prie dangaus“! (plg. Ps 95, 7)

Deja, žinome, kaip sunkiai paprasti Evangelijos atsakymai skinasi kelią mūsų gyvenime. Toji pati, evangeliškai paprasta, artimo meilė dar šaukiasi deramai suprasto savo vaidmens šeimos, visuomenės ir netgi Bažnyčios gyvenime. O juk būtent Bažnyčioje, kaip rašo Janina KUKAUSKIENĖ, socialinių pervartų ir sukrėtimų laikais kilo savanoriškos tarnystės artimui mintis. Brajenas BRADLEY vaizdžiai parodo, kaip nūdien svarbu gaivinti asmenišką apaštalavimą – patį geriausią artimo meilės būdą. Kas yra artimas pagal Jėzaus mokymą, bando atsakyti biblistas kun. Danielius DIKEVIČIUS. Tai, kas vienų būna svarstoma, kiti be išlygų paliudija, pvz., mirtį už šeimos tėvą pasirinkęs kunigas Maksimilijonas M. KOLBĖ, apie kurį pasakoja balandžio ARTUMA.

Kaip artimo atradimas šeimoje keičia gyvenimą, atspindi žurnale spausdinami paprastų šeimų liudijimai. Kad artimas – tas, kuris labai svarbus ir mylimas, intuityviai nujaučia ir vaikai, Aldonos ATKOČIŪNAITĖS užrašytose mintyse atsidūstantys, jog šią meilę sunku net apsakyti. Gaila, kad vaikai kartais stokoja suaugusiųjų pagarbos – taip teigia jauna mama Laura ALEKNIENĖ. Tačiau pagarbus santykis su kitu, pasak Zitos VASILIAUSKAITĖS, pirmiausia kyla iš savigarbos. Ramūno AUŠROTO nuomone, neprotinga gimdytojų meilė gali trukdyti vaikams bręsti. O skubantiems bręsti Sigita PURYTĖ rašo apie skaistumą, nūdien stumiamą į jaunimo gyvenimo užribį, tačiau iš tiesų galintį tik padidinti jauno žmogaus vertę savo paties ir kito akyse.

Žinoma, daug sudėtingesnis ir neretai diskutuojamas artimo meilės išbandymas – visuomenė už grotų, kaip ją pavadina tėvas Antanas SAULAITIS SJ, iškeldamas tuos, kurie nediskutuodami puola padėti „pakliuvusiems į bėdą dėl ligos, bado, karų, tremties, nelaimių ir klaidų“. Visuomenei priartėti prie esminio – gailestingumo ir meilės įstatymo, pasak kun. Kęstučio K. BRILIAUS MIC, leistų Dievo įsakymų pagrindu kuriamas teisingumas.

Dar toli nuo evangelinio artimo meilės principo esančioje politikoje, kaip matyti iš Tomo VILUCKO straipsnio, šiandien svarbu laiku pastebėti, kada jos įstatymai kėsinasi į prigimtinį, Dievo dovanotą žmogaus orumą. Antanas GAILIUS atvirai kelia krikščionio orumo klausimą – juk kai kada „deklaruojamoje krikščionybėje kažkaip geba derėti, regis, nesuderinami dalykai“.

Betgi, pasak Vandos IBIANSKOS, „niekada niekam ne per vėlu“ – taigi ir taisytis. Ir visai nesvarbu, ar čia kalbėtume apie Jono MALINAUSKO apžvalgoje minimas Bažnyčios narių klaidas, ar apie asmeniškas kiekvieno mūsų, padarytas prieš savo artimą. O taisyti ir taisytis geriausia malda – kad ir įsitraukiant į ARTUMOS siūlomą balandžio MALDOS AKCIJĄ už šeimas, vaikus ir tuos, kuriems gydyti šiandien reikia ypatingo Dievo Gailestingumo…

Dalė  GUDŽINSKIENĖ

Susiję įrašai:

• XXX EILINIS SEKMADIENIS. KITOKIA MEILĖ
• KAI KALBOS APIE MEILĘ NĖRA PAISTALAI
• VIENINTELIS ĮSTATYMAS
• DAUGIAU UŽ MILIJONĄ
• „PAGRINDINIS TRUMPO PASTORIUS” PALAIKO JAV PREZIDENTO POLITIKĄ DĖL PABĖGĖLIŲ IŠ ARTIMŲJŲ RYTŲ