Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas nepatenkinti premjero Andriaus Kubiliaus prašymo atstatydinti ministrą Raimundą Palaitį yra istorinis. Šis žingsnis viršija personalijų klausimus (nors asmeninės krašto politinės arenos veikėjų savybės čia nėra paskutinės reikšmės), nes kalbama apie ilgalaikes tokio sprendimo pasekmes Lietuvos politiniam gyvenimui.

Atmesdama premjero teikimą atleisti ministrą, prezidentė radikaliai peržengė Respublikos vykdomojoje valdžioje nusistovėjusius status quo. Juk iki kovo 12 dienos šalies prezidentas formuojant ministrų kabinetą apsiribodavo konsultanto ir tam tikro kontrolieriaus vaidmeniu. Tiek Valdas Adamkus, tiek ta pati D.Grybauskaitė “išbrokuodavo” kai kuriuos veikėjus prieš paskiriant jiems ministrų portfelį. Vyriausybės vadovas į prezidentūrą atvykdavo tik pasiimti parašo, nes visi su personalijomis susiję klausimai būdavo sutvarkomi per konsultacijas.

Savo sprendimu prezidentė perkėlė riboženklius, akivaizdžiai praplėsdama savo institucijos galias. Nors Konstitucija sako, kad ministras pirmininkas sudaro Vyriausybę, o prezidentas ją patvirtina (92 straipsnis), po D.Grybauskaitės poelgio prezidentas tiesiogiai dalyvauja ją formuodamas. Negana to, taip prezidentė įvedė veto teisę Vyriausybės sudarymo procese ir sukūrė precedentą, kuriuo galės remtis jos įpėdiniai. Nuo šiol paskutinis žodis dėl ministrų personalijų priklauso prezidentūrai. Nuo Antano Smetonos valdymo joks prezidentas nedrįso gvieštis tokių galių.

Po šio sprendimo vertėtų taisyti Konstituciją, kuri teigia, kad “Lietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą” (96 str.) ir pridėti žodį “ir prezidentas”. Jei Vyriausybėje dirba prezidento godojamas, bet premjero pasitikėjimo netekęs ministras, tai ir atsakomybę už ją solidariai turėtų prisiimti ir prezidentas.

Kaip susidarė ši absurdiška padėtis? Kas lėmė, kad tapo įmanomi šie galios centro poslinkiai?

Ko gero, čia ir tenka prabilti apie asmenines mūsų politikų savybes. Pavyzdžiui, premjero A.Kubiliaus laikysena šioje situacijoje yra itin iškalbinga. Prezidentė visos Lietuvos akivaizdoje pažemino premjerą, demonstratyviai ignoruodama jo pasirinkimą, beveik tiesiogiai nusivalė kojas į jo vadovaujamos partijos nuomonę ir, tarsi to būtų maža, jos patarėjas vidaus politikos klausimais Mindaugas Lingė, dalyvaudamas Žinių radijo laidoje, pasityčiojo iš A.Kubiliaus:

“Kodėl premjeras būdamas dešinysis ir kas vasarą išvykdamas į dviračių žygius “Suk į dešinę”, šį kartą važiuodamas iš Vyriausybės Gedimino prospektu nesuko į dešinę ir nenuvyko į Seimą spręsti tam tikrų klausimų, o pasuko į priešingą pusę ir nuvyko į S.Daukanto aikštę.” Prisiminkime, kad prezidento patarėjas viešumoje reiškia tik valstybės vadovo poziciją.

Po tokių akibrokštų save gerbiantis partijos lyderis pareikštų, kad jis įžvelgia grėsmes krašto valdymo schemai, jam daromos kliūtys vykdyti savo konstitucines priedermes ir jis nemato, kaip gali toliau vykti darnus valstybės vykdomosios valdžios darbas. Tačiau A.Kubilius lyg niekur nieko sugebėjo išlementi, kad prezidentė juo pasitiki. Tad D.Grybauskaitės elgesys yra adekvatus – ji nesulaukė jokio atkirčio iš premjero ir anksčiau, kai pareikalavo, neaišku už ką, ministrų Jono Dagio, Vygaudo Ušacko, Dainiaus Kreivio galvų. Jai paprasčiausiai taip leidžiama elgtis, tuo labiau kad naujai apkaltai niekas nesiryš.

Šis bestuburiškumas ir sudaro prielaidas reikštis uzurpatoriškoms prezidentės ambicijoms. Juk po pastarojo D.Grybauskaitės akibrokšto necyptelėjo ne tik konservatoriai, bet ir kitos parlamentinės partijos. Maža to, liberalcentristai ir “tvarkiečiai” puolė kniūbsti po prezidentės kojomis, pretenduodami į prezidentinės partijos vaidmenį, o kitos – džiūgavo, kad tarp konservatorių ir D.Grybauskaitės perbėgo juoda katė. Tačiau tai – Pyro pergalė, nes jei rudenį opozicinėms partijoms tektų sudaryti Vyriausybę, jos greit atsidurtų analogiškoje padėtyje.

D.Grybauskaitė žadėjo būti veikli prezidentė. Šį “veiklumą” matome nūdien aiškiai. Tai tapo įmanoma, nes partijos yra pagraužtos korupcijos, joms stinga ryškių, stiprių ir principingų lyderių, tad susidariusį vakuumą užėmė ambicingoji Daukanto rūmų šeimininkė.

 

Susiję įrašai:

• ĮRODYMAS – MINISTRŲ GALVOS
• KAS LEIDŽIAMA JUPITERIUI, TAS NELEIDŽIAMA JAUČIUI
• ATPIRKIMO… KUBILIUS
• VALDŽIA SPALVOS NETURI
• AUDRA KOALICIJOS STIKLINĖJE