Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas tapo pagrindiniu mūsų politinio gyvenimo įvykiu. Tačiau tai nebuvo ataskaita Tautai apie pastarųjų metų Respublikos Prezidento veiklą.

Iki šiol neaišku, kas slypi už šios pareigos – pagrindinių metų įvykių analizė, prezidentūros metinė ataskaita ar programinis – strateginis dokumentas, atskleidžiantis vyraujančias šalies gyvenimo tendencijas. Be abejo, tai yra galimybė Prezidentui prabilti į piliečius ir įvertinti tą kelio atkarpą, kurioje atsidūrė šalis. Tad nenuostabu, kad Prezidentė savo pranešime nepasiūlė jokios netolimos Lietuvos ateities vizijos, o politinių partijų lyderiai suskato skaičiuoti, kieno naudai kalbėjo šalies vadovė.

Įvertino kitas valdžias

Nors savo prakalbos pradžioje Prezidentė kreipėsi į Lietuvos žmones, tačiau beveik visas jos kalbėjimas buvo nukreiptas į šalies politinį elitą. Kitaip tariant, vienas mūsų politinės galios centrų bandė įvertinti kitų valdžių darbą. Tai ir verčia vėl klausti, koks yra Prezidento vaidmuo mūsų politinėje sistemoje, nes susidaro įspūdis, kad ji yra tarsi „pakibusi“ virš visų, o ne darniai įsikomponavusi į galių schemą. Šis buvimas „virš“, o ne „su“ itin jautėsi ir pastarojo metinio pranešimo tekste. Prezidentė vertino visus (Vyriausybę, Seimą, partijas, net piliečius), bet prezidentūros veikla, kuri pastaruoju metu viešojoje erdvėje susilaukdavo itin daug vertinimų, liko „nepastebėta“.

Tuo labiau kad metinis pranešimas yra savotiškas bendras šios institucijos darbas. Ir tenka konstatuoti, kad jam trūksta intelektinės jėgos, aiškios perspektyvos, sričių, už kurias atsakinga prezidentūra, analizės. Tai atskleidžia, kad Prezidentės komanda nėra stipri ir stinga aukštos klasės specialistų bei ekspertų. Kartu metinis pranešimas atskleidžia ir paties Prezidento prerogatyvas, jo silpnąsias ir stipriąsias puses.

Teisėtvarkai dėmesio mažiau

Prezidentės prioritetus puikiai atskleidžia skaičiai. D.Grybauskaitės metiniame pranešime ekonomikai, finansams ir socialiniams klausimams skirti 751 žodžiai, teismams ir teisėtvarkai – 439, o užsienio politikai – 333. Šiuos segmentus verta išskirti, nes, pavyzdžiui, už ekonomiką, finansus ir socia­linius reikalus tiesiogiai atsakinga yra Vyriausybė, o pagal Konstituciją Prezidentas skiria teisėjus ir kuria užsienio politiką. Tačiau Prezidentės metiniame pranešime matome atvirkštinę aritmetiką – labiausiai pabrėžiami dalykai, priklausantys Vyriausybės kompetencijai, o tai, kas tiesiogiai priskiriama Prezidentės funkcijoms, susilaukė beveik dvigubai mažiau jos dėmesio. Ko gera, tokią padėtį lemia veiksnys, kad Prezidentės ligšiolinė patirtis buvo susieta su viešųjų finansų reikalais, jie vis yra jos aistra. Tačiau kas, jei ne Prezidentė, gali lemti teigiamus poslinkius jos kuruojamose srityse?

„Laisvėje kyšininkų tebėra daugiau negu už grotų“, šalyje klesti „klaninis teisingumas“, o teismuose slypi „senos šunvotės, ilgai dangstytos klano paslapties šydu“, taip pat „būtina pažinti ir savo niekdarius, nemokšas, o ypač – parsidavėlius. To reikia, kad apvalytume valstybės tarnybą, kad išguitume iš jos tuos, kurie atėjo ne tarnauti, bet prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais ir nuosprendžiais. O baisiausia – žmonių pasitikėjimu valstybe“, – šie žodžiai priklauso ne kokiam nors violetiniam aktyvistui ar energingam visuomenininkui, o Prezidentei D.Grybauskaitei ir pasakyti jos praėjusių metų metiniame pranešime.

Šiemet matome priešingą vaizdą – Prezidentė gyrėsi ir gynėsi. „Teismai keičiasi“, – bandė įtikinėti šalies vadovė. Kaip šito teiginio įrodymą ji išsakė tokius faktus: „Per trejus metus teisėjų mantijos jau nuvilktos tuzinui teisėjo vardo nevertų asmenų. Teisingumo vykdyti atėjo 72 nauji žmonės.“ Norisi priminti, kad, 2011-ųjų duomenimis, Lietuvoje yra 779 teisėjai, tad 10 proc. pokytis yra normalus procesas, o ne kažin koks laimėjimas. Kaip ir stebina, kad, kalbėdama apie visuomenės dalyvavimą teismų procesuose, Prezidentė mano, jog tai „išlieka vienu svarbiausių Vyriausybei keltų teisėtvarkos srities uždavinių“. Būtent prezidentūra teikdama įstatymų projektus šioje srityje galėtų nuveikti tikrai daugiau. Tai tik liudija, kad teisė yra silpnoji prezidentūros veiklos pusė.

Maža viltingų iniciatyvų

Tiesos dėlei vertėtų pasakyti, kad Prezidentė įvardino, jog „gaji ir senoji ydinga tvarka – kur varnas varnui akies nekerta”. Taip pat ji pripažino, kad į prezidentūrą per metus kreipėsi beveik septyni tūkstančiai žmonių – kas antras dėl įvairių teisėtvarkos institucijų darbo, o „patikimesnei teismų sistemai kurti ir toliau reikia sutelktų pastangų. Prie to gali bei turi prisidėti ir patys žmonės“. Tai leidžia tikėtis, kad problemos teisėtvarkoje yra pastebimos ir visuomenėje susikaupusi įtampa teisingumo atžvilgiu bus siekiama veiksmingai mažinti.

Nuviliančia galėtume laikyti ir Prezi­dentės kalbos apie užsienio politiką dalį. Tai jau tampa bloga D.Gry­baus­kaitės metinių pranešimų tra­dicija. Prezidentė gynėsi nuo kaltinimų, kad nevyksta į tam tikrus vizitus („Prioritetą teikiu ne ceremoniniams susitikimams ar iškilmingoms deklaracijoms“), išrado sunkiai suvokiamą „išmaniosios diplomatijos“ terminą, vėl ignoravo komplikuotų santykių su Lenkija temą, apsiribodama abstrakčiomis kalbomis apie „gerą kaimynystę“.

D.Grybauskaitė pradėjo savo kadenciją nuo „LDKistinės“ užsienio politikos dekonstravimo. Nors buvo daug kalbama apie „naująją užsienio politiką“, tačiau suformuluotų jos gairių, konkrečiai apibrėžtų prioritetų ir krypčių taip ir neišvydome. Nieko viltinga šiuo požiūriu nesuteikė ir šis metinis pranešimas. Atrodo, inercija tampa D.Grybauskaitės kadencijos palydove.

Susiję įrašai:

• LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA IR PEREINAMASIS LAIKOTARPIS
• PREZIDENTĖ NESUSITIKS SU BARACKU OBAMA. NIEKO TOKIO?
• IDEALIOJI IR REALIOJI DALIA GRYBAUSKAITĖ
• AR KEIČIASI LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA?
• PIRMOJI PREZIDENTĖS SAVAITĖ – TONAS ATEIČIAI?