Kiek reali valdančioji dauguma? Ar opozicijos žvanginimas ginklais yra tikras pavojus valdantiesiems? Ar balsavimas dėl Jono Liesio kandidatūros yra simptomas, kad Permainų koalicija braška? Kokį vaidmenį šiuose procesuose vaidins „krikščionių“ frakcija? Tai klausimai, kurie lydi Seimo pavasario sesijos pradžią.
Beje, premjeras Andrius Kubilius nukerta, kad tokios kalbos jam pabodo. Ko gero, Kubilius gerai prisimena 2006 metus, kai žlugus Algirdo Brazausko vyriausybei, ėmėsi formuoti Proveržio koaliciją. Jos gretose tuomet buvo 47 nariai. Ši koalicija deklaravo siekį formuoti vyriausybę. Laikas parodė, kad tai buvo skambi viešųjų ryšių akcija, nes realių galimybių perimti valdžią tuometinės opozicinės koalicijos sąstatas neturėjo. Viskas baigėsi gėdingu 2K projektu, už kurį A. Kubilius vėliau atsiprašė TS-LKD rėmėjų.
Kažkur matyta? Politinio gyvenimo scenarijus kartojasi. Juk dabartinės opozicinės frakcijos, sulaukusios „krikščionių“ frakcijos paramos Seime turi 65 atstovus. Tiesa, pastaroji, jei įvyktų sensacija ir iš Seimo būtų pašalinti Linas Karalius su Aleksandru Sacharuku, dar „aptirptų“. Beje, ir toji frakcija opozicijai menka „dovanėlė“: ambicingasis Gediminas Vagnorius, visada su problemomis „žvaigždūnai“, teismais Algimantui Salamakinui alsuojantis A. Sacharukas. Tokie partneriai sunkiai prognozuojami ir jų nauda nelengvai apskaičiuojama.
Tad reikiamo skaičiaus savo gretose, kad „imtų valdžią“, opozicija neturi. Alternatyvi programa, nuolatinis šmėžavimas žiniasklaidoje kuria regimybę, kad kažkas rimta vyksta. Tačiau, ką realiai ši fragmentiška, be ryškaus lyderio, chaotiška opozicija gali nuveikti – nematyti. Pagaliau, permetus akimis opozicinę galeriją, sunku apčiuopti solidų branduolį, politinį stuburą: per valdymo dešimtmetį susikompromitavę socialdemokratai, savo lyderius stabais pavertę tvarkiečiai ir darbiečiai, „krikščionys -cirkininkai“ – štai ką siūlo opozicija. Kuo jie gali suvilioti ir į savo pusę iš valdžios pertempti liberalcentristus? Nestabilumu? Miglotomis perspektyvomis? Tačiau tokie jaukai politinėje sistemoje neveikia, nes bet kokiai partijai geriau realūs valdžios postai nei kažkokios galimybės.
Beje, jau įprasta, kad liberalcentristai yra šlubuojanti koalicijos koja. Akivaizdu, kad liberalcentristai patiria nuolatinę žanro krizę su asmenybėmis. Nors liberalcentristai vėl siūlo J. Liesio kandidatūrą į Seimo vicepirmininkus, bet sutikime, kad šuolis per nepilnus dvejus metus iš Rūdiškių vidurinės mokyklos direktoriaus pareigų į parlamento vadovybę tik paliudija šią krizę, o ne valdančiųjų nepatvarumą.
Žinoma, valdantiesiems sąlyginį stabilumą garantavo susitarimas su Valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS) dėl bendradarbiavimo. Krenta į akis, kad pastaroji partija šiuo žingsniu bando sau grąžinti aktyvaus veikėjo vaidmenį šalies politiniame gyvenime. Rodydami, kad apsivalo nuo Kazimieros Prunskienės kadrų ir įtakos, valstiečiai liaudininkai taikosi į tuščią politinį centrą. Akcentuodama regionų politiką, rūpestį šeima, paprastu žmogumi, ši partija gali būti centristine jėga, kuri suteiktų balansą valdžios formavimo procesuose. Bent iki metų pabaigos jų paramą Permainų koalicija užsitikrino. Ar to pakaks valdantiesiems ramiai miegoti?
Pakaks, jei jie nekonfliktuos su Prezidente. Kol kas ji yra vienintelė politinė jėga, kuri gali išversti valdančiuosius. Užtektų jos nepasitikėjimo premjeru. Tad, jei norite, būtent Prezidentė savo rankose laiko vadinamąją „auksinę akciją“, kuri lemia, kieno naudai pakryps reikalai. Kol kas ji „balsuoja“ už Permainų koaliciją.
Susiję įrašai:
- VALDANČIOJI KOALICIJA DAR TURI REZERVŲ
- PASIKLYDĘ ARITMETIKOJE
- OPOZICIJOS TRIUKŠMAS LYG MUSĖS ZYZIMAS
- KAIP OŽIUKAS BALSUS SKAIČIAVO
- AR PATVARI VALDANČIOJI KOALICIJA?