Gėjų ir Antrojo pasaulinio karo pabaigos 65-ųjų metinių progos veteranų eitynės užduoda rimtus klausimus mums visiems. Kodėl teisinės valstybės struktūros įtariai žvelgia į šiuos renginius? Ar tikrai jie pavojingi mums, o mes – jų dalyviams? Pagaliau klausimas prasiplečia iki akiračių, ar saugus ir laisvas jaučiasi pilietis šiame krašte?
Paradoksalu, kad praėjus 20 metų nuo nepriklausomos valstybės atkūrimo turime kelti šiuos klausimus. Tuo labiau kad taikūs susibūrimai buvo ta priemonė, kuri padėjo atkovoti savo valstybingumą. Kas jau kas, o lietuviai pažįsta laisvės skonį, bet į gatves eiti nebemėgsta. Gal žino, kad tokie pasivaikščiojimai itin retai vienija? Tad gatvės tapo radikalų erdvėmis.
Atrodytų, pagrindinis šalies įstatymas – Konstitucija 36 straipsnyje deklaruoja: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.“ Tačiau ten pat sakoma: „Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“ Kaip matome, nuomonė reikšti savo įsitikinimus turi derėti su visuomenės saugumu ir viešąja tvarka.
Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 8 skirsnyje aiškiai apibrėžta, kad draudžiami susirinkimai, „kurių dalyviai (…) yra nuogi bei kitaip savo išvaizda ar turimais ir demonstruojamais daiktais ciniškai pažeidžia dorovę“. Taip pat kuriuose demonstruojami SSRS ar Lietuvos SSR vėliavos ar herbai, komunistų partijos vadovų atvaizdai, sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklas, sovietinės raudonos penkiakampės žvaigždės ženklo pagrindu sudarytos vėliavos ar ženklai, atliekami LSSR ir SSRS himnai.
Atrodytų, įstatymai nedviprasmiškai sako, kad Lietuvoje nebus homoseksualų meilės paradų ar sovietinę praeitį šlovinančių renginių, nors šių dienų diskusijose netrūko balsų, kurie reiškė palaikymą tokiems dalykams. Beje, gėjai ir sovietinių pergalių šlovintojai žadėjo eitynių santūrumą, kuklius akcentus. Bet tai neįtikinamai skamba tiems, kurie atsakingi už sprendimų priėmimą. Kažkuo nepasitiki ir didžioji visuomenės dalis.
Tad kas vyksta? Galėtume teigti, kad Lietuva tarsi dvidešimtmetis jaunas žmogus, kuris ieško savo tapatybės. Tos paieškos susidūrus su radikalumu įgauna radikalias formas. Kitaip tariant, perėjimas nuo totalitarios, vienalytės prie pliuralios, daugiamintės visuomenės yra nelengvas procesas, reikalaujantis tam tikros kantrybės. Jos akivaizdžiai trūksta ir toms radikalioms grupuotėms, kurios organizuoja gegužės renginius. Be to, dvidešimtmetis itin nemėgsta, kai jam grasoma pirštu ir moralizuojama, kaip tai dabar daroma Lietuvai.
Užuot vykus visuomenėje diskusijoms lytinės ir socialinės tapatybės, istorijos ir santykių su rusais klausimais, pasipylė kaltinimai homofobija, netolerancija, o Rusijos parlamento pirmininko pavaduotojas Aleksandras Babakovas piktinosi draudimu Lietuvoje naudoti sovietinę simboliką minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines: „Tai negali būti vertinama kitaip nei provokacija ir bandymas sukliudyti švęsti Pergalės dieną.“ Suprantama, kad tokios agresyvios mažumų pozicijos tik kaitina aistras visuomenėje ir kelia įtampą.
Taip pat keistai atrodo ir teisėsaugininkų komentaruose nuolat išlendantys vadinamieji nacionalistai ir radikalai. Jie įsivaizduojami galingi, itin stiprūs, galintys sukelti riaušes, jų daug. Radikalų bijo Lietuvos teisėsauga, nes niekaip jų nesugaudo ir jais gąsdina ne tik gėjus bei rusus, bet ir visą Lietuvos visuomenę. Tokiu atveju baimė, o ne racionalūs argumentai tampa pagrindiniu sprendimų motyvu.
Tad susidaro įspūdis, kad yra praleista dar viena proga kultūringai bei vaisingai padiskutuoti, o susitelkta prie to, kas vyksta arba nevyksta. Deja, buvo girdėti balsai tik tų, kurie gali ir moka garsiau išrėkti.
Susiję įrašai:
- VALSTYBĖS NIEKINTOJAI?
- KUR MOTINIŠKAS BAŽNYČIOS VEIDAS?
- „GĖJŲ KLAUSIMU” MUMS REIKIA RACIONALIOS DISKUSIJOS
- KAI KALBOS APIE MEILĘ NĖRA PAISTALAI
- LUCA BUVO GĖJUS
