POPIEŽIUS JONAS PAULIAUS II:LIUDYTOJAS, POLITIKAS IR ŠVENTASIS

Jonas Paulius II

Kai 1978 m spalio 16 d. kardinolas Karolis Wojtyla buvo išrinktas popiežiumi Jonu Pauliumi II, net patys drąsiausi ateities pranašai negalėjo numatyti kokį ypatingą vaidmenį Bažnyčios ir pasaulio istorijoje užims šio popiežiaus asmenybė. Galima drąsiai teigti, kad nuo Jono Pauliaus II pontifikato popiežystėje prasidėjo nauja era. Neveltui peržvelgdami jo pontifikato istoriją, šalia popiežiaus vardo dažnai atrandame žodį „pirmasis“. Stebina titulavimo pirmuoju įvairovė, nuo fakto, kad jis pirmasis popiežius slavas iki to, kad Jonas Paulius II yra pirmasis popiežius pasiuntęs elektroninį laišką internetu ar išleidęs kompaktinę plokštelę. Tačiau daug svarbiau už pirmojo titulą yra nepaprasta Karolio Didžiojo asmenybės jėga prikaustydavusi prie savęs visos planetos moterų ir vyrų dėmesį ir įkvepdavusi jiems vilties.

Naujosios evangelizacijos lyderis

Jonui Pauliui II buvo skirta tapti popiežiumi, tuo metu, kai praėjus dešimtmečiui po Vatikano II Susirinkimo Katalikų Bažnyčioje jautėsi „posusirinkiminė įtampa“. Viena vertus, Susirinkimas davė stiprų impulsą Bažnyčios atsinaujinimui įvairiose jos gyvenimo srityse, kita vertus, neteisingai suprastos Susirinkimo idėjos pasireiškė smarkiais perlenkimais, ypač liturgijoje, ir tai sukeldavo aštrias, kai kurių tikinčiųjų reakcijas (pvz. šv. Pijaus X brolijos atsiradimas). Buvo laukiama kokią poziciją užims naujai išrinktas popiežius. Jonas Paulius II dar būdamas kardinolas aktyviai dalyvavo rengiant Susirinkimo nutarimus. Tad jis nuo pirmosios pontifikato kalbos išreiškė savo pritarimą Vatikano II Susirinkimo nubrėžtam kursui ir jo nuosekliai laikėsi per visą savo popiežiavimą,

Iš Jono Pauliaus II lūpų katalikai išgirdo kvietimą naujajai evangelizacijai, ir jis pats tapo ne tik jos įkvėpėju, bet ir lyderiu. Šimtatūkstantinės, o kartais net milijoninės jo klausytojų minios, liudijo, kad Geroji Naujiena praėjus dviem tūkstančiams metų tebėra aktuali, gyvybinga ir teikianti vilties, kai ją skelbia tikėjimo malonės kupinas žmogus. Joks religinis, kultūrinis ar politinis laikmečio lyderis nesurinkdavo tokių skaitlingų auditorijų ir nesukeldavo tokio jų entuziazmo.

Tačiau popiežius parodė, kad veiksminga evangelizacija yra įmanoma tik jei jos skelbėjas pats aktyviai ieško tų, kuriems ji skirta. Tad nieko nuostabaus, kad jo kelionių į užsienį skaičius perkopė šimtą ir šios kelionės neapsiribojo vien katalikiškos tradicijos kraštais, bet jis kaip Gerasis Ganytojas vykdavo aplankyti savo kaimenės ir ten, kur  jos skaičius siekdavo kelis tūkstančius, kur krikščionybės praktikos beveik nebūdavo. Sulaužęs tradiciją, kuomet popiežių išorinis aktyvumas apsiribodavo audiencijomis ir Italijos parapijų vizitacijomis,  paneigęs „Vatikano kalinio“ dalią, Jonas Paulius II itin pabrėžė apaštalinį popiežystės pobūdį. Popiežius yra apaštalo Petro įpėdinis, ir jo kaip apaštalo pirmaeilis uždavinys yra skelbti tikėjimą. Šį uždavinį Karolis Wojtyla įvykdė su kaupu, nes kur jis bebūtų, į ką besikreiptų (politikus, kultūros žmones, mokslininkus ar žiniasklaidos darbuotojus) popiežiaus žinios centras būdavo Kristus ir Jo atneštoji vilties evangelija.

Didžioji politika ir Fatima

Pats faktas, kad „šaltojo karo“ įkarštyje, kardinolas iš Lenkijos, žmogus iš už „geležinės uždangos“ tapo popiežiumi, iškalbingai liudija apie ypatingą Jono Pauliaus II misiją naujųjų laikų istorijoje. Jo figūra kėlė didelį Kremliaus nepasitenkinimą, kadangi devintajame dešimtmetyje nebuvo nė vieno žmogaus iš Rytų Europos „raudonojo bloko“, kuris turėtų tokią didelę įtaką pasaulio opinijai. Neveltui vienas italų žurnalistas taip įvertino situaciją: „Kremlius būtų labiau norėjęs matyti Solženicyną, išrinktą JTO generaliniu sekretoriumi, negu lenką – popiežiumi“.

Įtampą didino Lenkijoje kilęs darbininkų judėjimas „Solidarnosc“, nes būtų pakakę tik vieno popiežiaus žodžio ar mosto ir taikus protestas prieš sovietinį režimą galėjo baigtis kruvinu sukilimu. Tačiau savo tautos dvasią popiežius stiprino malda ir ramybe, diplomatinėmis priemonėmis (yra žinomas jo aktyvus susirašinėjimas šiuo klausimu su tuomečiu JAV prezidentu Ronaldu Reaganu), o ne karingomis kalbomis.

Nors panašios pozicijos jis laikėsi visų konkrečių totalitarinių režimų atžvilgiu, vis vien jiems lenkas popiežius buvo stiprus ideologinis priešas, kadangi savo kalbose ne kartą pasmerkė totalitarinio valdymo formą, kaip iš pagrindų neigiančią prigimtines žmogaus teises. Todėl nieko nuostabaus, kad, pavyzdžiui, Kinijos komunistinė valdžia tarp savo pagrindinių priešų po „amerikietiškojo imperializmo“ antruoju numeriu įvardijo Joną Paulių II. Popiežius kėlė pavojų visiems, kurie ideologijų vardu trypia žmogaus orumą, prievartauja sąžinę, atima teisę savo bendrapiliečiams gyventi kaip laisviems ir atsakingiems žmonėms.

Nenuostabu, kad buvo organizuota plataus masto operacija, kurios tikslas – pašalinti įtakingąjį popiežių. 1981 gegužės 12 – ją šv. Petro aikštėje turkų teroristo Ali Agcos paleistai kulkai pritrūko dviejų milimetrų iki popiežiaus širdies… Pasveikęs po pasikėsinimo Šventasis Tėvas atliko du svarbius vizitus: aplankė įkalintą savo skriaudiką, kad jam atleistų ir nuvyko į Fatimą, kad padėkotų Dievo Motinai už išgelbėtą gyvybę. Mat popiežius buvo giliai įsitikinęs stebuklingu jos įsikišimu į šį įvykį ne vien dėl pasikėsinimo ir Marijos apsireiškimo trims vaikams 1917 m. Fatimoje datų sutapimo. Praėjus beveik dvidešimt metų nuo šio įvykio, bus atskleista kelis dešimtmečius kruopščiai saugota viena iš Fatimos apsireiškimo vizijų: didelės minios priekyje ėjęs, baltai apsirengęs, aukšto rango dvasiškis, krinta pakirstas kulkų. Regėjimo prasmė vėliau buvo interpretuota kaip XX a. krikščionių kankinystės vaizdas, kurį simboliškai įkūnija Vatikane išlietas popiežiaus kraujas. Tai liudys iš popiežiaus kūno gydytojų ištraukta kulka, kurią jis padovanojo Fatimos šventovei.

Nuo teologijos iki poezijos

Bažnyčios istorijoje galime surasti ne vieną popiežių pagarsėjusi savo teologiniais veikalais, meno mecenavimu ar liaudies švietimu. Šiuo požiūriu Jono Pauliaus II pontifikatas spinduliuoja išskirtine šviesa. Verta pastebėti, kad jis buvo pirmasis popiežius turėjęs filosofijos daktaro laipsnį. Todėl visai nenuostabu, kad ir viena iš paskutiniųjų jo enciklikų „Fides et ratio“ (kurią teologai ir analitikai pakrikštijo „popiežiaus testamentu“) buvo skirta tikėjimo ir proto, teologijos bei filosofijos santykių analizei.

Tačiau tokios iš pirmo žvilgsnio intelektualus ir teologus tedominančios temos yra veikiau išimtis nei taisyklė. Tarp gausybės enciklikų, paraginimų ir laiškų  atrandame mokymų aktualiais tikėjimo ir etikos, šeimos ir socialiniais klausimais. Stebina ne tik nagrinėjamų temų apimtis ir įvairovė, bet ir popiežiaus minties gelmė bei įžvalgumas. Jau tapę chrestomatiniais teologinėje ir pastoracinėje kalboje išsireiškimai, „meilės civilizacija“, „gyvybės kultūra“, „žmogus Bažnyčios kelias“ priklauso Jono Pauliaus II genijui. Tačiau jo raštija neapsiribojo vien Bažnyčios magisteriumo dokumentais, jis buvo ir populiarių knygų autorius. Pokalbių knyga su žymiu italų žurnalistu Vitorio Messoriu „Žengiant per vilties slenkstį“ ilgai karaliavo pirmose perkamiausių pasaulio knygų sąrašuose, popiežiaus autobiografinės knygos liudijo apie nueitą jo gyvenimo kelią, galiausiai pasaulį išvydo ir jo poezijos knyga, tad jis buvo pirmasis poetas popiežystės istorijoje. Šie faktai patys už save byloja apie Jono Pauliaus II asmenybės mastą.

Šventumo klausimas

Vieną iš skiriamųjų šio pontifikato bruožų būtų galima pavadinti „šventumo klausimu“. Ne vien todėl, kad nė vienas popiežius nėra tiek paskelbęs šventųjų, kiek Jonas Paulius II (jis vienas į altorių garbę pakėlė šventųjų tiek, kiek jo pirmtakai  per pastaruosius 400 metus kartu sudėjus). Tęsdamas Vatikano II Susirinkimo dvasią Jonas Paulius II nesiliovė primygtinai kvietęs krikščionis į šventumą. Jo skelbime šventumas buvo universalus, skirtas kiekvienam tikinčiajam. Todėl jis ne kartą diagnozavo šiuolaikinio pasaulio krizę kaip šventumo krizę.

Nepaisant visko, Jonas Paulius II visada su viltimi žvelgė į pasaulį, jo žmones, Bažnyčią. Šį jo požiūrį puikiai atspindi buvusio artimo popiežiaus bičiulio, žydų kilmės prancūzų mokslininko, Andrė Frossardo įžvalgos atsiradusios po ilgų pokalbių su popiežiumi ir sugulusios į knygą Jono Pauliaus II pasaulis“:

„‘Visados esti šventųjų‘, – sako popiežius. Tarp jaunimo jis įžvelgia teikiančių vilties, o mes juos ne visuomet pastebime; ir pasaulio chaose regi ženklų bylojančių apie būsimąją pasaulio tvarką, kurios kontūrų mes dar nematome. Jis atidus kiekvienam mažam garstyčios grūdeliui nubirusiam ant žemės, nes kada nors iš jo išaugs didelis medis, jei nesutrypsime jo vaikščiodami ir jei šiandieninės kartos nenorės ir rytoj gyventi taip ‚lyg Dievo nebūtų.‘“

Tad Jono Pauliaus II gegužės 1-osios beatifikacija yra natūrali tąsa to, ką jis mokė, liudijo ir skelbė.

 

 

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: