Šis savaitgalis kažkuo priminė balandžio 1-ąją. Pranešta, kad įkurta Žemaičių partija, kuri išsirinko savo pirmininką, buvusi nušalintojo prezidento Rolando Pakso bendražygį Egidijų Skarbalių.

Tačiau žinia apie Žemaičių partijos įsikūrimą atrodo kaip nevykęs pokštas lyginant su žinia, jog prodiuseris Arūnas Valinskas su pramogų pasaulio „žvaigždžių“ palyda steigia Prisikėlimo partiją. Šioje „komandoje“ atsirado vietos Vytautui Šapranauskui, Jogailai Morkūnui, Žilvinui Žvaguliui, Mariui Bereniui, Ingai Valinskienei, Irenai Starošaitei, Linui Kunigėliui. Sutikime šalia jų „žemaičiai“ atrodo apgailėtinai…

Tad pradeda atrodyti, kad gyvename nuolatinės balandžio 1- osios būsenoje. Štai tądien „Delfyje“ buvo paskelbta, kad Laima Paksienė ves „Tvarką ir teisingumą“ į Seimą. Ir internautai (ne tik jie, net vienas politikos apžvalgininkas) patikėjo šiuo pokštu, pradėjo rimtai diskutuoti apie šią „naujieną“.

Ar verta stebėtis tuo, kad žmonės patiki, bet kuo apie politikus, net neįtikėtinais pokštais, antimis, „bajeriais“? Juk Lietuvos politinis gyvenimas panašėja į prastą klounadą, nevykusių cirkininkų balaganą. Jos pasireiškimų pakako, kad ir praėjusią savaitę, kai Seimo salėje „darbiečių“ parlamentarai Prezidento V. Adamkaus metinio pranešimo klausėsi ant stalų pasidėję protesto plakatus, o Vyriausybės ataskaitos svarstymo metu socialdemokratų frakcijos narys Gintautas Mikolaitis vidury baltos dienos po Seimą šlaistėsi įkaušęs.

Pagaliau prisiminkime P. Gražulio, V. Šustausko, J. Veselkos triukus, ar situaciją, kai prieš priimant „Leo LT“ reikalingą įstatymą, į Seimo salę tvarkiečiai įnešė plakatą, kuriame buvo pavaizduotas gazelės lavoną ėdantis liūtas. Visa tai, mūsų politinio gyvenimo realybė, kuri menkai tesiskiria nuo „Dviračio žinių“ programos. Tai kas trukdo ištrinti ribas tarp jos ir politikos?

Vis dar norisi tikėti, jog žinia apie Prisikėlimo partijos steigimą tėra Arūno Valinsko reklaminis triukas, jis nori tik patestuoti mūsų visuomenės, politologų, politikų nuostatas. Juk 1993 metais per prezidento rinkimus savo kandidatūrą buvo iškėlęs aktorius Remigijus Vilkaitis, tačiau jis iš rinkimų kovos pasitraukė, jau tada parodydamas, kad riboženkliai tarp politikos ir šou yra nežymūs. O ir būsimos partijos pažiba Jogaila Morkūnas buvo atviras: „Seimo narių ir mūsų žanrai panašūs – ir vieni, ir kiti linksminame žmones. Tiesiog mes tai darysime kur kas profesionaliau.“

Kur slypi tokio iškrypimo šaknys savo metiniame pranešime taikliai įvardijo Prezidentas Valdas Adamkus:

„Dar viena nepasitikėjimo politine sistema priežastimi laikau politinių partijų uždarumą. Neaišku, kokios ideologinės, politinės ar dar kitokios priežastys lemia jų politinius sprendimus. (…) Jokia pažanga, joks politikos atsinaujinimas neįmanomas be profesionaliai parengtos atsakingos jaunosios kartos įtraukimo į politiką. Nors keletą jaunų veidų matome net Seime, tačiau esminio atsinaujinimo, esminio kartų pasikeitimo partijose tikrai nėra.“

Ši diagnozė tik patvirtina pačius nemaloniausius spėjimus apie tai, kas dedasi partiniame gyvenime. Prezidentas teigia, kad partijose nėra „esminio atsinaujinimo“, tos natūralios apytakos, kuri būtina bet kokio organizmo funkcionavimui. „Naujo kraujo“ įsiliejimas yra komplikuotas, nes jaunimo ambicijos, idėjos tik drumstų nusistovėjusią tvarką, ko nenori partinių skyrių elitas. Jei jaunas žmogus ateina į „tradicinę“ partiją ir tikisi joje daryti karjerą, iš jo laukiama prisitaikymo bei konformizmo, nes priešingu atveju jis bus ignoruojamas.

Maža to, partijos virsta uždarais klubais, kurių esmė – lojalumas partinei linijai ir jų lyderiams. Vos viešumoje pasirodo kritiškas balsas, jis suniekinamas, paverčiamas priešo darbu, laikomas kenkėjišku. Diskusijos nebuvimas tampa viena priežasčių, kad partijos į savivaldybes, Seimą deleguoja asmenys, kurie vėliau tik kompromituoja jas, nes nevykstant dinamiškam partiniam gyvenimui nėra ir rimtos kadrų atrankos.

Partijų veiklą kompromituoja ir įstatymo nuostata, jog įsteigti partijai pakanka 1000 steigėjų. Todėl nuosavas partijas gali steigti stambūs ar smulkūs verslininkai, žemaičiai arba dzūkai, pensininkai ar moterys. Pavyzdžiui, panorėjo ir įsteigė savo partiją V. Muntianas, o jam susikompromitavus tampa nebeaišku, kaip šiam dariniui toliau gyvuoti. Juk steigiant partiją nesvarbu jos ideologija, perspektyvos ar aktyvus potencialas. Svarbu, kad ji patenkintų kieno nors tuštybę.

Tad, jei juokdarių ir linksmintojų partijos steigimas yra ne šoumenų juokelis, tai turime pripažinti, jog šalies politinė sistema pasiekė dėsningą krizę. Bet gal šmaikštūs ponai juokauja, taip kviesdami atsitokėti?

Susiję įrašai:

• LIBERALCENTRISTŲ IR „PRISIKĖLĖLIŲ“ SUARTĖJIMAS: GELBĖJIMOSI RATAS SKĘSTANTIEMS
• KAIP OŽIUKAS BALSUS SKAIČIAVO
• POLITINĖS BURLESKOS SŪKURIUOS
• KOKIAS CHRONIŠKAS LIGAS ATSPINDI V.ŽIEMELIS
• SEIME TŪNO MELAGIS