Nors iki Seimo rinkimų liko daugiau nei pusė metų, viešąją erdvę po truputį pasiekia žinios apie naujus veidus, kurie trokšta papuošti Seimo narių galeriją. Kaip ir prieš kiekvienus rinkimus, jų tikrai netrūksta patiems įvairiausiems skoniams.

Atrodė, kad po neįtikimo Arūno Valinsko “linksmosios gvardijos” triumfo per praėjusius Seimo rinkimus ir kometos žybtelėjimo trukmės buvimo politikos orbitoje scenos žmonės vengs politikos kaip vampyras šviesos. Tačiau dainininkai, šokėjai ir sportininkai vis vien veržiasi nuo vienos scenos prie kitos.

Kas šiuos žmones veja į Seimą? Štai šokėjas Saulius Skambinas LŽ tvirtino, kad “tai mano pilietinė pareiga – eiti ir padėti žmonėms, nes jau nebegaliu tylėti, pavargau nuo viso to, kas vyksta Lietuvoje”. Kita miklių kojų burleskos šokėja Eglija Vaitkevičė tokią galimybę vadina “provokacija”, kuriai ji pasiduos.

Kitaip tariant, motyvai sunkiai apčiuopiami. Visi žurnalistų kalbinti galimi parlamentarai (dar krepšininkas Sergejus Jovaiša, operos solistas Vytautas Juozapaitis) teigia, kad jiems buvo “pasiūlyta” ir jie sutikę būti kandidatais į Seimo narius. Tai reiškia, kad šių žmonių posūkis į politiką kyla ne iš vidaus, bet yra padiktuotas iš šono ir į politiko duoną taikosi gana atsitiktiniai žmonės.

Tiesa, lygybės ženklo tarp visų dėti negalime. Pavyzdžiui, S.Jovaiša buvo Anykščių rajono savivaldybės tarybos narys, V.Juozapaitis anksčiau buvo marginalios ir neįtakingos Tėvynės liaudies partijos vadovybėje, net odiozinė E.Vaitkevičė yra bandžiusi laimę rinkimuose, teisybės dėlei vertėtų pastebėti, kad tuomet ji dar liaudies nedžiugino savo kūno linijomis ir apvalumais. Net “egzotiškiausias” naujųjų politikų personažas kunigas Jonas Varkala turi geros patirties organizuojant žmones Klonio gatvėje.

Tad tvirtinti, kad į politiką ateina žmonės, neturintys patirties šioje srityje, būtų netikslinga. Daug svarbiau klausti, kodėl šie žmonės yra partijų kviečiami tapti tautos atstovais, ar jie turi pakankamai kompetencijos tapti įstatymų leidėjais?

Brandžios demokratijos kraštuose yra įprasta, kad partinės karjeros laiptais kopiama nuosekliai: nuo juodo darbo partijų skyriuose ir rinkimų štabuose iki atsakingų postų. Taip partijos išbando savo žmones. Ne veltui puikaus politinio trilerio, meninio filmo “Purvini žaidimai” herojus Paulas Zara teigia: “Lojalumas yra vienintelė konvertuojama valiuta politikoje.” Tokie, lojalūs, veikėjai yra partijų stuburas ir pagrindas.

Kodėl Lietuvoje partijos ieško žinomų veidų rinkimams? Naivu būtų teigti, kad esą konservatoriai, socialdemokratai ar liberalai nebeturi kvalifikuotų žmonių, kurie rimtai domėtųsi valstybės valdymo reikalais. Partijoms paprasčiausiai stinga asmenybių, kurios būtų patrauklios ir žinomos visuomenei. Čia ir atsiranda niša dainorėliams, erotiniams simboliams ir sportininkams.

Tai nenuostabu, nes nūdienos visuomenei svarbiau yra įvaizdžiai nei idėjos. Todėl čekų rašytojas Milanas Kundera sakė, kad ideologus keičia imagologai (įvaizdžių kūrėjai). Mus veikia ne idėjos, bet įvaizdžiai. Partijos užsiima politinėmis burleskomis tik todėl, kad gyventojai geriau pažįsta burleskos šokėjas nei intelektualus, teisininkus ar ekonomistus. Kitaip tariant, kokia paklausa, tokia ir pasiūla.

Tačiau neaišku, ar žymių veidų vaikymasis partijoms išeina tik į naudą. Štai Liberalų sąjūdžiui jau oficialiai tenka atsisakyti minties siūlyti skandalingos Mildos Bartašiūnaitės kandidatūrą, nes “sekspertės” vieši pasisakymai tik pakenkė partijos įvaizdžiui. Vadinasi, politinė burleska pradeda įgristi. Tikėkimės, kad visiems.

[polldaddy poll=5909176]

Susiję įrašai:

• VIEN MATEMATINIS SEIMO NARIŲ MAŽINIMAS NIEKO NEPAKEIS
• TOMAS VILUCKAS: VICEMINISTRAI – TIK ŠEŠELIAI LIETUVOS POLITINĖJE ARENOJE
• TIKRASIS TESTAS A.KUBILIAUS DAR LAUKIA
• „DRĄSOS KELIAS“ – NEREALIZUOTA GALIMYBĖ
• MAIŠTININKAI PARTIJOSE NEPAGEIDAUJAMI