Jau tampa prasta tradicija, kad po rinkimų į savivaldybių tarybas mūsų politikoje pasimato tam tikrų chaoso požymių. Derybos dėl postų nesiskaitant su priemonėmis, teismų procesai, kiekvieno balso skaičiavimas balsuojant dėl mero, sunkiai suprantamų konfigūracijų ir trapių koalicijų sudarymas lydi ir šiemet vietos valdžios (ypač didžiuosiuose šalies miestuose) formavimą. Kaip atėjus pavasariui mūsų gatvėse atsiveria duobės, taip dar sykį atsiveria ir mūsų politinės sistemos plyšiai.
Štai Konstitucinis Teismas ketvirtadienį priėmė nagrinėti du naujus prašymus dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme numatytos mandatų dalijimo tvarkos konstitucingumo. Nepatenkinti ir pavieniai save išsikėlę asmenys, ir rinkimuose į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą dalyvavusi eksmero Artūro Zuoko koalicija. Anksčiau mandato pasigedo ir Kauno konservatoriai. Šių problemų nekiltų, jei būtų atsisakyta proporcinės rinkimų į savivaldybių tarybas sistemos ir pereita prie balsavimo už asmenybes bendrame sąraše arba vienmandėse apygardose. Nors galimos problemos buvo nurodytos dar svarstant Rinkimų įstatymą, bet į situaciją buvo pažiūrėta pro pirštus.
Panaši padėtis ir dėl merų rinkimo. Tiek buvo sulaužyta iečių dėl tiesioginių mero rinkimų, bet taip ir nepajudėta iš mirties taško. Užtat dabar vyksta politinis turgus su prostitucijos elementais. Akivaizdu, kad mūsų savivaldoje per daug postų ir pareigybių, kurios leidžia vešėti politinio lego principams, kai koalicijų dėlionėje susiformuoja silpnos miestų ir rajonų valdžios, apaugusios biurokratinėmis struktūromis bei atitolusios nuo piliečių.
Paradoksalu, bet nuo tokios mero rinkimų schemos bene labiausiai nukenčia Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, kurie užsispyrusiai priešinosi tiesioginiams mero rinkimams. Juk jei jie būtų įvykę, tuomet, mažai abejonių, Vilniuje ir Kaune dabar merais nebūtų Raimundas Alekna ir Andrius Kupčinskas. Tad politinis bumerangas smogia stipriau nei Australijos čiabuvių ginklas.
Merų postų spindesys nušvietė ir kitas mūsų politinės sąrangos spragas. Štai Raseinių mero kėde susiviliojęs partijos “Tvarka ir teisingumas” narys, parlamentaras Remigijus Ačas paliko Seimą, tačiau vietoj jo pagal partijos “Tvarka ir teisingumas” sąrašą rinkimuose į Seimą 2008 metais išrinktas kyšininkavimu įtariamas Evaldas Lementauskas išsyk atsisveikino su jį į parlamentą atvedusia politine jėga. Atidėdami į šalį moralės klausimus (kaip partija gali priimti į sąrašą įtariamąjį, kodėl piliečiai balsuoja už jį), turime pažymėti, kad rinkėjai liko apgauti, nes E.Lementauskas nebūtų patekęs į Seimą be šios partijos užnugario, o tokiems veikėjams plaukti politikos vandenyse puikias sąlygas sudaro proporcinė rinkimų sistema.
Tačiau Klaipėdos mero krėslas, atrodo, taps brangiausias šalies biudžetui. Jei Vytautas Grubliauskas pasiryžtų užimti Klaipėdos mero postą, tai pareikalautų nemažų mokesčių mokėtojų pinigų. Juk, Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, surengti rinkimus vienmandatėje apygardoje kainuoja 700-800 tūkst. litų. Pasirodo, šalies iždas išgali turėti auksinę mero kėdę. Tad R.Ačo ir V.Grubliausko atvejis tik išryškina, kokia vis dėlto iškreipta mąstysena, kai Tautos atstovo vieta keičiama į žemesnę pareigybę, o valstybės įstatymai niekaip nesaugo šios hierarchijos.
Jei Lietuvoje egzistuotų politinė valia ir noras, kad padėtis būtų kitokia, tuomet panašūs reiškiniai paprasčiausiai nevyktų. Kaip pavasarį galima užlopyti skyles gatvėse, taip ir spragos politikoje galėtų išnykti. Ne veltui buvęs JAV prezidentas Theodore’as Rooseveltas yra pasakęs: “Politikoje niekas neįvyksta atsitiktinai. Jei tai įvyko, gali lažintis, kad tai buvo suplanuota iš anksto.” Lietuvoje tokios lažybos tikrai nebūtų pralaimėtos.
Susiję įrašai:
- MERŲ RINKIMAS BUVO VILKINAMAS SĄMONINGAI
- DAR VIENA VEIDMAINYSTĖS DOZĖ?
- RUBIKONINĖS IR KOMSKINĖS VIETVALDOS NEPASIDUODA
- SAVIVALDOS RINKIMAI:KUO SUINTERESUOTOS PARTIJOS
- POLITIKOS IR DEMOKRATIJOS PARODIJA
