POLITIKA IR GARLIAVA

Procedūrinis teisingumas Kedytės vaikystę sudaužė į šipulius.

Įvykiai Garliavoje prikaustė viso krašto dėmesį. Televizijose ir „YouTube“ besisukantys širdį draskantys vaizdai, kai vaikas tampomas į visas puses bandant įgyvendinti teismo sprendimą, yra valstybę krečiančios krizės požymis. Ji nesugeba užtikrinti, kad Konstitucijos 38 straipsnis, skelbiantis, jog „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“, būtų įgyvendintas. Procedūrinis teisingumas Kedytės vaikystę sudaužė į šipulius.

Kas darosi valstybėje? Šių įvykių sūkuryje vis mėgstama prisiminti Bibliją, karaliaus Saliamono istoriją, tačiau joje, Danieliaus knygoje, yra ir tokios eilutės: „Nedorybė išėjo iš Babilono per seniūnus teisėjus, kurie tik dėjosi vedą žmones.“ Pastaba – Babilonas biblinėje kalboje yra ne tik geografinė sąvoka, bet ir nuodėmės bei sugedimo žemės simbolis. Net žydai, kurie rinkosi teisėjus, paliko savo raštijoje kaltinimus jiems, kad sudaro sąlygas vešėti blogiui.

Tokia yra valstybės sandara, ir teismai – viena iš valdžių. Tai, ką matome dabar, yra ne kas kita kaip piliečių maištas prieš šią valdžią, jos priimamus sprendimus, kurie neatitinka nemenkos visuomenės dalies teisingumo lūkesčių. Juk pagal gyventojų apklausas už teismus piliečiai blogiau vertina tik politines partijas ir Seimą.

Šioje situacijoje itin svarbus turėtų būti politikų balsas. Ne vienus metus besitęsiantis Garliavos košmaras yra puiki galimybė susėsti ir pertvarkyti Lietuvos teisinę sistemą. Tokio rezonanso bylos – tai pretekstas įstatymo leidėjams atsižvelgiant į praktiką teikti atitinkamas pataisas. Politikai turėtų reaguoti į piliečių valią, girdėti jų balsą, nes, kaip ragino prancūzų rašytojas Victoras Hugo, „įsižiūrėkite į liaudies gelmes ir pamatysite tiesą“.

Tačiau tai, ką stebime pastarosiomis dienomis, švelniai tariant, kelia nuostabą. Štai prezidentės patarėja teisės klausimais Solveiga Cirtautienė sako, kad politikai kuo mažiau turėtų kištis į įvykius Garliavoje, o ketvirtadienį tik 14 Seimo narių pritarė siūlymui surengti diskusiją ir priimti rezoliuciją dėl smurto Garliavoje. Užtat parlamentas tuo metu, kai turėjo būti svarstomas šis klausimas, „oriai“ užsiėmė Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektu. Taip atsiskleidžia prioritetai. Daugiabučiai Seimui svarbiau už vaiko teises.

Nenuostabūs tie prioritetai. Juk dar 2007 metais praėjusios kadencijos Seimas po pateikimo pritarė projektui, kad būtų galima visuomenės atstovus – tarėjus – įtraukti į Lietuvos teismų sistemą, tačiau 2010-ųjų lapkričio 24 dieną Seimo Teisės ir teisėsaugos komitetas, vadovaujamas konservatoriaus Stasio Šedbaro, bendru sutarimu nutarė klausimo svarstymą atidėti neribotam laikui. Tas pats komitetas vis blokavo ir ypatingojo prokuroro, kuris galėtų imtis rezonansinių bylų, pareigybės įvedimą.

Kita vertus, vos kas nors iš politikų ar visuomenininkų prabyla apie teismų bėdas, išsyk pasigirsta mūsų teisės diktatorių Egidijaus Kūrio ir Vytauto Nekrošiaus isteriški balsai, kad politikai esą laužo Konstituciją. Pastarasis virkauja apie „valstybės pamatų griovimą“ ir teisėjus, „kurie yra (daužomi) kaip bokso kriaušė“. Apie jokias abejones teismų nutarimais negalima net prasižioti.

Užčiaupti bet kokias diskusijas šiais klausimais paprasta. Užtenka ištarti magišką formulę – vyksta „valstybės pamatų griovimas“. Tai išrėžė Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Arminas Lydeka, vertindamas mitinguose išreikštą nusivylimą teismais. Šį komitetą Drąsius Kedys ir kiti su byla susiję asmenys buvo užvertę skundais, ir vienintelis jo nuveiktas darbas – „stulbinamas“ atsakymas: „Skundai persiųsti atitinkamoms institucijoms.“ Beje, toms pačioms institucijoms, kurios vilkino bylas. Kuo viskas baigėsi – žinome.

Lydekos, šedbarai, šimašiai susirūpinusiais veidais vis postringauja mums apie teisinę valstybę. Tik kam ji reikalinga, jei toje valstybėje kaukėtas „mentas“ drasko vaiką, aikštėse tvyro tyla kaip Baltarusijoje, o politikai vien linkčioja galvą teisiniams užkeikimams. Juk dar senovės Romoje buvo žinoma: „Tylėjimas – lygu sutikimas“ (“Silentium videtur confessio“).

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: