Baltoji sporto šventė Vankuveryje pasiekė finišo tiesiąją. Olimpines žaidynes mėgstame dėl jų nesumeluotos dvasios, jaunystės grožio, gyvenimo aistros, garbės idealų aukštinimo. Nors vasaros olimpinės žaidynės yra masiškesnės ir prie televizorių ekranų sukviečia kur kas daugiau žiūrovų nei žiemos šventė, tačiau pastarosios yra patrauklios savo spindinčia sniego bei ledo estetika, sportininkų varžybomis ne tik su savimi bei varžovais, bet ir gamtos atšiaurumu.
Šių žaidynių neoficialios komandinės įskaitos priešakyje – turtingos, ekonomiškai išsivysčiusios valstybės. Žinoma, tarp lyderių matome šiaurės klimato kraštus, kurie palankūs žiemos sportui. Tačiau ne vien šie kriterijai yra svarbūs. Tarp medalius iškovojusių šalių yra ir Slovakija, ir Slovėnija, pagal įprastus kriterijus mažos valstybės su posovietine ekonomika.
Mūsų kaimynės Baltijos sesės į namus grįžta taip pat ne tuščiomis ir tai kelia prieštaringus jausmus. Viena vertus, džiaugiamės savo kaimynų sėkme, kita vertus, lietuviškas pavydas lenda į paviršių. Pavyzdžiui, Latvijoje ekonominė krizė buvo skaudesnė nei Lietuvoje, klimatinės sąlygos tapačios. Tačiau Estijos delegaciją žaidynėse sudarė 60 žmonių, Latvijos – daugiau nei 100, o mūsų krašto – 17. Šie skaičiai simboliškai atspindi ir žiemos sporto padėtį Baltijos valstybėse, dar tiksliau – požiūrį į jį.
Mūsų sportininkų pasirodymas šioje olimpiadoje buvo apverktinas. Tiesą sakant, turėjome jau priprasti, kad iš žiemos žaidynių mūsų atletai grįžta tuščiomis. Tik naivuoliai galėjo tikėtis medalių iš biatlonininkės Dianos Rasimovičiūtės, kai ši mergina finansuojama net keturis kartus menkiau nei jos varžovės. Skandalinga, kad sportininkė startams ruošėsi Latvijos specialistų padedama.
Dailiojo čiuožimo poros Katherine Copely ir Deivido Stagniūno istorija atrodo tragikomiškai, kai dėl Egidijaus Kūrio „plieninės“ konstitucinės doktrinos pilietybės paprašiusi amerikietė jos taip ir nesulaukė, o prezidentė nesiryžo peržengti įstatymo kablelio. Analogiškose situacijose kitose Europos Sąjungos šalyse tokių problemų nekyla. Žinoma, mūsų pora nebūtų pasiekus kažin kokių laimėjimų, tačiau, žvelgiant į Sočio žaidynių perspektyvą, toks dalyvavimas būtų atnešęs naudos. Atrodo, vienas iš veiksnių, žudančių mūsų sportą, yra sveiko proto deficitas.
Nors ir sunku pripažinti, bet tai elementaru, nes mūsų krašte nėra aiškios vizijos, kokia linkme turi būti plėtojamas žiemos sportas. Pavyzdžiui, tobulinti greitąjį čiuožimą trumpuoju taku, akmenslydžiui nereikia galingų centrų, ypatingų gamtos sąlygų, o šios akiai mielos ir azartiškos sporto šakos jaunimui yra patrauklios.
Kaip sportas gali tobulėti, kai už jį atsakingoms institucijoms, federacijoms vis vadovauja sovietinės epochos arba net nusikalstamo pasaulio veikėjai? Sovietiniai funkcionieriai įpratę tik laukti pinigų iš valdžios ir juos paskirstyti. Beje, prisiminus buvusio Kūno kultūros ir sporto departamento vadovo Algirdo Raslano keistus „skirstymo“ įpročius kyla didelių abejonių dėl to skirstymo kriterijų. Tad nieko nuostabaus, jog po skaudžių nesėkmių jie skuba teisintis, esą sportui skiriama mažai pinigų.
Akivaizdu, kad sportui reikalingi iniciatyvūs žmonės, turintys vadybinių sugebėjimų, kurie ieškotų investuotojų, o pastarieji neateis, jei nebus plėtojamas masinis sportas. Seniai žinoma tiesa, kad profesionalusis sportas pasiekia aukštą lygį ten, kur daug paprastų piliečių sportuoja. Būtent tai vyksta Latvijoje ir Estijoje, tad rezultatai byloja patys už save.
Pagaliau opus yra ir sporto bazių klausimas. Sakoma, kad latviai su estais jų turi nuo sovietinių laikų. Tačiau jie jas prižiūri, ugdo jaunimą, turi tam tikrą sistemą, požiūrį. Lietuvoje yra Ignalinos žiemos sporto centras, kurio būklė tiesiog apgailėtina. Normalu, kad ten paruoštus sportininkus per olimpines žaidynes aplenkia atletai iš kraštų, kurių kalbose net nėra žodžio sniegas.
Ko gero, ir po šių žaidynių nebus padaryta jokių išvadų. Sporto valdininkai surengs kokį posėdį, kuriame papostringaus apie lėšų stygių ir viskas tuo pasibaigs, visi vieningai sutars, kad dėl sunkmečio daugiau padaryti buvo neįmanoma. Niekas neprisimins, jog pasaulyje egzistuoja praktika atsistatydinti po skaudžių pralaimėjimų. Juk Lietuvoje yra įsitvirtinusi „gera“ tradicija, kad kaltų nėra.
Susiję įrašai:
- OLIMPINĖS ŽAIDYNĖS: IŠTAKOS
- KAIP VERTINTI MŪSŲ SPORTININKŲ STARTUS PEKINE?
- UŽ AUKSĄ BRANGIAU
- LATVIŠKI UŽRAŠAI (II). DAUGIABRAUNIS VENTSPILIS.
- KIENO ALUS, TO IR TAISYKLĖS?