Pasibaigus kukliai, bet iškilmingai inauguracijai, piliečiai atidžiai stebi naujos prezidentės Dalios Grybauskaitės pirmuosius žingsnius. Juk savo inauguracinėje kalboje, pasakytoje per iškilmingą Seimo posėdį, D.Grybauskaitė pažadėjo būti aktyvi prezidentė.
Viena vertus, ypatingo aktyvumo protrūkio negalime ir laukti. D.Grybauskaitė per daug gerai išmano politikos dėsnius, kad imtųsi drastiškų veiksmų. Pirmi prezidentės žingsniai veikiau racionalūs ir simboliški nei revoliucingi. Kiekvieną prisistačiusį laikinąjį ministrą ji “pataiso”, bet skubotų išvadų nedaro, nors kelis sykius kartojo, kad Vyriausybei trūksta nuoseklumo, aiškiai leidžia suprasti, jog Andriui Kubiliui alternatyvos nėra.
Savo pirmajam vizitui pasirinko kaimynes – Švediją ir Latviją. Kelionės į Švediją nederėtų laikyti tik mandagumo vizitu. Visų pirma per inauguraciją D.Grybauskaitė paragino sureguliuoti “užsienio politikos švytuoklę” ir išreiškė viltį, kad “nuoseklus Lietuvos interesų gynimas išstums tik įsivaizduojamą šalies lyderystę euroatlantinėje erdvėje”. Taigi pirmas vizitas į pirmininkaujančią Europos Sąjungai šalį, jos senbuvę, liudija, kad nuostata užsienio politikos ienas sukti labiau į Vakarus įgyja konkretų pavidalą. Švedija svarbi Lietuvai ne tik dėl elektros tiltų tiesimo, bet ir dėl milžiniškos šios valstybės bankų įtakos mūsų finansams. Tuo labiau kad Lietuvos centrinio banko atstovas patvirtino, jog Skandinavijos bankai nuo šių metų pradžios iš jų valdomų Lietuvos bankų susigrąžino apie 3-4 mlrd. litų kreditinių išteklių. Todėl prezidentės pokalbiai su bankų vadovais turėjo ne tik formalų pobūdį.
Kita vertus, pirmoji prezidentavimo savaitė tarsi suteikia toną ateičiai. Štai po pirmo malonaus, inauguracinio, apsilankymo Seime kitas įžengimas į parlamento posėdžių salę buvo labai simboliškas: prezidentė ryžtingai nuėjo tiesiai į tribūną, pagal tradiciją nestabtelėdama šalies vadovui skirtoje vietoje Vyriausybės ložėje, tuo tarsi parodydama, kad formalumai jos nedomina, o kantrybė turi būti skirta neatidėliotiniems darbams.
Akivaizdu, jog D.Grybauskaitė iš krašto politinio elito reikalaus būtent konkrečių veiksmų pažabojant krizę. Ne veltui žiniasklaidai ji prabilo: “Nacionalinio susitarimo klausimas iškyla vis labiau. Manau, tai Lietuvai neišvengiama ir būtina.” Tačiau kyla daug abejonių, ar parlamentinės partijos net šiuo kritiniu valstybei laikotarpiu atidės į šalį “žaidimus smėlio dėžėje”. Juk išgirdęs principingą prezidentės poziciją Seimo opozicinės Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Algirdas Butkevičius “Lietuvos žinioms” puolė dievagotis, kad niekuomet nesisvaido tuščia kritika…
Norisi tikėtis, jog visa prezidentės rūstybė nesusitelks tik virš socialinių reikalų ir darbo ministro Rimanto Dagio ar kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio galvų. Juk Permainų koalicija, daug deklaravusi apie biurokratijos mažinimą, valdymo reformą šioje srityje, nepažengė pirmyn. Maža to, valstybės tarnautojų net padaugėjo. Čia didžiulė atsakomybės dalis tenka vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, kuris akivaizdžiai nesiima sisteminių pertvarkų. Ką kalbėti apie tokias pertvarkas, kai pačioje ministerijoje atliekamos tik kosmetinės personalo reformos, o ministras dangsto sunkmečiu valstybės lėšas švaistančius aukštus valdininkus, nesugeba užmegzti dialogo su pareigūnų profsąjungomis.
Belieka viltis, kad tiek į šiuos, tiek į kitus skaudulius prezidentė reaguos veiksmingai, kad pagaliau bus imtasi spręsti įsisenėjusias VSD, įstrigusios teismų reformos problemas. Visi šie klausimai ir jų sprendimas taps tuo lakmuso popierėliu, kuris parodys, ar Lietuvos piliečių suteiktas didžiulis pasitikėjimas prezidente bus pateisintas.

Susiję įrašai:

• PREZIDENTĖ NESUSITIKS SU BARACKU OBAMA. NIEKO TOKIO?
• PIRMAS PREZIDENTĖS MĖNUO
• PREZIDENTĖS AMBICIJOS IR BESTUBURIAI POLITIKAI
• AR KEIČIASI LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA?
• LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA IR PEREINAMASIS LAIKOTARPIS