Lietuvos futbolo federacija (LFF) šią savaitę sulaukė padėkos iš Ispanijos futbolo federacijos už priėmimą ir nacionalinių rinktinių tarpusavio rungtynes. Laiške buvo prisimintas ir nelemtas Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadionas: “Nors aikštė Kauno stadione buvo ne optimalios būklės, Ispanijos futbolo federacija visiškai supranta, kad Jūsų federacija nėra atsakinga už klimatą šalyje. Sąlygos tikrai nesutrukdė komandoms pademonstruoti įdomią ir atkaklią dvikovą”, – rašo Ispanijos futbolo federacijos generalinis sekretorius Jorge Perezas Arias, tuo diplomatiškai užglaistydamas tiek buvusias problemas dėl tragiškos aikštės būklės, tiek pasaulio futbolo čempiono Gerardo Pique samprotavimus apie pingvinų šalį.

Tiesa, jei geras viešųjų ryšių specialistas G.Pique įspūdžius apie Lietuvą gali paversti į šmaikščią įvaizdžio akciją, tai kraštas be normalaus futbolo stadiono, įvaizdžio prasme, atrodo visišku anachronizmu. Prisiminkime, prieš trejetą metų Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginės rinkodaros koncepcijoje “Lietuva – drąsi šalis”, be kita ko, buvo siūloma pastatyti pasaulinės reikšmės pastatą ir Holivude sukurti filmą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovas.

Apie kokį teigiamą valstybės įvaizdį galima kalbėti, jei toje valstybėje nėra nė vieno normalaus futbolo stadiono? Jos premjeras futbolo stadioną paverčia skatinamuoju prizu futbolininkams už pasiekimus, be to, tikriausiai nelabai išmano šį žaidimą, nes Lietuvoje viešėję ispanai yra pasaulio čempionai (daugiau futbolo hierarchijoje nėra kur kilti), o prieš keletą metų Kaune žaidė legendinis klubas “Liverpool FC” iš Anglijos. Tad aukščiausio meistriškumo futbolininkai jau užsuka į šalį, o su jais ir žurnalistai.

Be abejo, stadionas nėra svarbiausia valstybės problema. Bet po purvynus pasaulinės klasės žaidėjus vaikanti Lietuva Europos kontekste atrodo tiesiog absurdiškai, o padėtis nejuda iš vietos. Prisiminkime, kiek vilčių buvo sudėta į Nacionalinio stadiono projektą, jam išleista jau 100 mln. litų, o darbų atlikta minimaliai. Vėl kvepia stambaus masto afera, kurioje dar sykį nebus kaltų.

Be to, daugiafunkcio stadiono idėja turi savų trūkumų. Juk futbolą jame žiūrėti paprasčiausiai nepatogu dėl aikštę supančių bėgimo takų. Kitas dalykas, tokius objektus sunku išlaikyti, jie yra nuostolingi, nes stadione per metus vyktų dvejos-trejos futbolo rungtynės, kokios nors popžvaigždės koncertas, kartą per kelerius metus Dainų šventė, gal kada nors pavyktų gauti teisę rengti Europos lengvosios atletikos čempionatą. O kas toliau? Atsakymas – nuostoliai.

Todėl puiki idėja – statyti tik futbolo stadioną. Tačiau šiai minčiai realizuoti reikia LFF, Vyriausybės ir verslo bendradarbiavimo. Negana to, toks stadionas Kaune ir Vilniuje jau galėjo stovėti. Juk 2009 metais Lietuvoje aktyviai lankėsi vienos Vokietijos konsultacinės įmonės ir kelių statybos firmų atstovai, norėję čia statyti nedidelį maždaug 15 tūkst. vietų futbolo stadioną. Lietuvai šis projektas būtų kainavęs tik žemę ir jo administravimo teisių atsisakymą. Derybos vyko, kokią stadiją jos buvo pasiekusios- visuomenė neinformuota, bet naujo stadiono nėra.

Tad užuot kūrus utopines įvaizdžio koncepcijas, pakaktų pastatyti krašte bent vieną normalų stadioną, kuriame belakstydami futbolininkai nesijaustų grįžę į savo vaikystės kiemo aikštelę.

Kad ir kaip lietuviai dievintų krepšinį, futbolas yra žaidimas, kuris žaidžiamas visame pasaulyje ir yra Nr. 1. Tokia jau tarptautinių futbolo varžybų rengimo schema: net silpnų ir vidutinio pajėgumo komandų šalys bent kartą per metus priima stiprias vienuolikes. Jos vyks ir toliau į Lietuvą, o mes turėsime raudonuoti.

Susiję įrašai:

• PAMALDUSIS WESLEY SNEIJDER
• EUROPOS KREPŠINIO ČEMPIONATAS – TARSI LAKMUSO POPIERĖLIS
• UŽ AUKSĄ BRANGIAU
• ŠIRDIS IR RAITELIS SU KARDU
• IMAGOLOGŲ VIEŠPATAVIMO ERA