Pakartotinis balsavimas dėl penktojo vicepirmininko skyrimo patyrė fiasko. Per slaptą balsavimą, renkant Irenos Degutienės pateiktą liberalcentristo Jono Liesio kandidatūrą, 66 balsavo už, prieš buvo taip pat 66 parlamentarai, 5 Seimo narių biuleteniai rasti sugadinti. Opozicija suskubo pareikšti, kad daugumos nėra, o premjeras kaip visada siūlė padėties nedramatizuoti.

Skaičiai Seime pasidarė tiek svarbūs, kad Jurgis Razma net parengė Seimo statuto pataisą, kuri leistų premjerui tapti kurio nors komiteto nariu, juk komitetai tampa mūšio lauku, kai jėgos Seimo didžiojoje salėje yra apylygės. Kone kiekvienas balsas įgyja aukso vertę, tai pozicijos, tai opozicijos vienas ar kitas narys nueina “konsultuotis” į priešininkų stovyklą. Atrodo, kad aritmetika taps vos ne pagrindiniu parlamentarų užsiėmimu per likusią kadenciją. Klaidžiojimas aritmetikos uždaviniuose suaktyvės prieš svarbių sprendimų priėmimą.

Ar iš balsavimo dėl J.Liesio kandidatūros galima susidaryti vaizdą apie tikrąjį jėgų santykį Seime? Viena vertus, aišku, kad tie 66 balsai tiek vienoje, tiek kitoje pusėje yra garantuoti toms jėgoms, kurioms jie atstovauja. Kita vertus, lieka 5 sąmoningai “sugadintųjų” balsai, kurie dalyvavo posėdyje, bet savo pozicijos nepareiškė. Būtent dėl jų vyksta kova tarp priešingų stovyklų. Juk iš aiškiai save identifikavusių kaip opoziciją skaičiaus susidaro įspūdis, kad anas penketas yra labiau valdančiųjų, o ne opozicijos rezervas. Kodėl?

Visų pirma opozicija neturi tokio svorio centro, koks dešinėje yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija. Pretendentai į jį ryškūs – socialdemokratai. Tačiau jie labiau dvelkia nostalgija valdžiai nei realia veiksmų jėga. Be to, jų frakcija skaičiumi nedaug lenkia “Tvarkos ir teisingumo” frakciją. Todėl opozicija neatrodo itin perspektyvi, o labiau lūkuriuojanti kažkokio šanso. Politikoje vyrauja pragmatiškumas, tad mieliau šliejamasi prie tų, kurie turi valdžią, o ne prie svajojančiųjų apie ją. Kaip sakydavo senovės romėnai: “Malo cum Platone errare, quam cum aliis recte sentire” (“Geriau su Platonu klysti, negu su kitais teisingai manyti”).

Taigi ano penketo “neapsisprendimas” yra ženklas ir valdantiesiems, kad galima tartis ir derinti pozicijas. Ko akivaizdžiai trūko J.Liesio atveju. Sutikime, kad šuolis per ne visus dvejus metus iš Rūdiškių vidurinės mokyklos direktoriaus pareigų į parlamento vadovybę yra neadekvatus. Šios pareigos neapžiojamos Seimo naujokams. Štai mokėsi vadovauti Seimui Viktoras Muntianas ir Arūnas Valinskas, o kas iš to išėjo, žinoma visiems.

J.Liesio istorija tik patvirtina, kad skubotiems sprendimams Seime ateina galas. Neužtenka už vieną ar kitą sprendimą paprasčiausiai pakilnoti rankas. Reikės derinti su opozicija požiūrius, nuomones, antraip parlamento darbo kokybė smarkiai nukentės. Žinoma, paprastos balsų daugumos pakanka eiliniams įstatymams priimti, tačiau bus sprendimų, kada reikės to “išganingojo” 71 balso.

Akivaizdu, kad naujas partneris Permainų koalicijai nepakenktų. Dėl vidinių ambicijų konservatoriai-krikdemai nesiderėjo su “Tvarkos ir teisingumo” partija dėl galimos koalicijos. Dabar galimybė praleista, nes artėja savivaldybių tarybų rinkimai, tad jokia partija “nesiteps” su nepopuliaria valdžia. Bent minimali parama valdantiesiems opozicinei partijai reikštų politinę savižudybę. O praėjus savivaldos rinkimams ne už kalnų ir Seimo rinkimai. Tad valdantieji jokios paramos ateityje negali tikėtis, nes normali opozicinė jėga į panašius sandorius nesileis. Teks parlamentarams klaidžioti aritmetiniuose galvosūkiuose.

Susiję įrašai:

• PREZIDENTĖ LAIKO „AUKSINĘ AKCIJĄ“
• TIKRASIS IR VIENINTELIS KRITIKAS – LAIKAS
• AR PATVARI VALDANČIOJI KOALICIJA?
• VALDANČIOJI KOALICIJA DAR TURI REZERVŲ
• LIBERALCENTRISTŲ IR „PRISIKĖLĖLIŲ“ SUARTĖJIMAS: GELBĖJIMOSI RATAS SKĘSTANTIEMS