PASAULIS PAGAL TOMĄ: PRIIMTI SAVE TOKĮ, KOKS ESI

Šįsyk sulaukėme savaitraščio “Šeimininkė” dėmesio. Pateikiu atsakymus į Vitos Jankauskienės klausimus.

Tai, kas mūsų nesugniuždo, padaro mus stipresniais. Palangiškis Tomas Viluckas, publicistas ir apžvalgininkas, nuo mažumės lydimas kūno negalios – raumenų atrofijos. Ligos priežastis – retai pasitaikanti sveikų tėvų genų kombinacija, pasireiškusi ir dar dviems Tomo broliams. Maištas prieš pasaulį, vienatvės ir atstūmimo jausmas, konfliktas su pačiu savimi – jau praeityje. Įtikėjimas Dievu, begalinis žingeidumas, Tiesos alkis atvėrė naują gyvenimo etapą. Priėmęs savo negalią kaip neišvengiamą buvimo sąlygą, atgavęs savivertės ir orumo jausmą, Tomas gavo ir dar vieną neįkainojamą dovaną – meilę. Tomo žmona Jolita – sociologė, Klaipėdos universiteto dėstytoja, pirmiausia jame atrado savo geriausią draugą, žmogų, su kuriuo niekada neatsibosta kalbėtis. Nepabijoję aplinkinių nuomonės, Tomas ir Jolita džiaugiasi santuoka, kurioje, jų manymu, svarbiausia pasitikėti vienas kitu ir nebijoti būti savimi.

Tinklaraštyje „Pasaulis pagal Tomą“ pateikiamas tavo asmeninis požiūris į visuomenės, religijos, politikos, kultūros reiškinius, žvelgiant per krikščioniškų vertybių prizmę. Ką tau reiškia tokios pozicijos prisiėmimas sekuliariame pasaulyje, dažnai peršančiame abejotinus idealus?

Rimtą iššūkį, nes jei nori skleisti kažkokius požiūrius neapsieisi be atramos. Tik turėdamas tvirtus pagrindus galiu kažką byloti. Tokia atrama man yra krikščionybė. Turiu omenyje krikščionybę ne kaip abstrakčią kultūrinę tradiciją, bet gyvastingą visumą, kurioje persipynę patys įvairiausi dalykai: Dievas, tikėjimas, žmogus, malda, teologija ir pan. Svarbu yra ir pažinimas. Nors savo metu ugdymuisi skyriau labai daug laiko, vis dar negalėčiau sakyti, kad man pakanka sukaupto žinių bagažo ir toliau nuolat turiu kelti savo kompetenciją.

Tavo gyvenimo patirtis – unikali. Kančia, vienatvė, išbandymas negalia – ir posūkis į visiškai kitokią buvimo kokybę. Papasakok apie tau tekusius išmėginimus ir, jei taip galima pavadinti, vidinę dvasinę revoliuciją.

Kai man buvo 20 m. įvyko vertybinis lūžis, įtikėjau Dievu. Iki tol gyvenau visiškai uždarai, galvojau, kad gyvenimas – beviltiškas, buvau visiškas ateistas ir materialistas. Nenuostabu, juk gyvenau sovietinėje visuomenėje, kuri buvo ateistinė ir segregacinė. Tokioje visuomenėje jaučiausi jos paraštėje, taip lyg manęs nebūtų.

Kokių spalvų įgavo tavo gyvenimas įtikėjus?

Noriu pažymėti, kad po atsivertimo labai prasiplėtė mano akiratis. Pradėjau gyvenimą vertinti kitaip, o mano žingeidumas įgavo dar didesnį mastą. Domėjausi įvairiomis teologijos, filosofijos, psichologijos temomis. Tuo tikslu pradėjau skaityti mokslinę literatūrą, išmokau prancūzų kalbą. Noras pažinti tiesą buvo ir yra mano variklis, kuris veda mane į priekį.

Intensyviai savišvietai skyriau apie 10 m. Mane traukė ir vis dar domina ne tik teologija, bet ir filosofija, psichologija, sociologija. Todėl straipsnius rašau ne tik teologinėmis, bet ir politinėmis, kultūrinėmis bei visuomeninėmis temomis. Klausiu savęs ir kitų, kas yra Dievas, pasaulis ir žmogus? Siekis atsakyti į šiuos klausimus tampa labai svarbiu postūmiu eiti priekį ir domėtis, ką apie tai byloja žmonijos praeities ir dabarties išmintis.

Kitas dalykas – išėjau iš savotiškos atskirties, izoliacijos, juk gyvenau visiškoje vienatvėje, mane supo tik šeima, artimieji. Bažnyčia, jos žmonės tapo keliu į pasaulį, pradėjau bendrauti, draugauti su krikščionišku jaunimu.

Kada išmokai priimti ir mylėti save tokį, koks esi? Juk tai toli gražu ne visada pavyksta net fizinės jėgos, grožio ir gabumų nestokojantiems žmonėms.

Mano gyvenimiška patirtis rodo, jog blogai yra tuomet, kai žmonės nepriima savęs tokių, kokie jie yra. Man negalia – gyvenimo būdas, mano buvimo sąlyga, jei aš šios sąlygos nepriimu, tai mano konfliktas su savimi pačiu neišvengiamas. Mano kelias – suvokimas, kad Dievas žvelgia į mane su meile, kad jis išsirinko mane tokį, koks esu ir nekelia man jokių reikalavimų. Tai patyriau įtikėjęs, tuomet skaitant Bibliją ir įvyko lūžis, mano orumo atstatymas.

Turbūt vienas nuostabiausių dalykų gyvenime – meilės patyrimas. Kaip šis jausmas pasibeldė į tavo širdį? Ar neįnešė jis sumaišties ir nerimo?

Be abejonių ir baimių ieškant kelio į kito žmogaus širdį – neįmanoma. Tačiau visas kylančias baimes išsklaido kito žmogaus meilė. Tokią meilę radau savo mylimos merginos žvilgsnyje ir širdyje.

Kas kėlė daugiausiai „bet“, apsisprendžiant dėl santuokos? Ar sulaukėte tėvų pritarimo ir palaikymo?

Mylimam žmogui turi palikti laisvę. Aš taip ir padariau – sprendimas buvo Jolitos rankose. Juk negali priversti žmogaus mylėti vien todėl, kad pats kažką jauti. Nors tėvų nuomonė ir svarbi, bet apsisprendimą priima du laisvi žmonės. Žinoma, kad iškilo tam tikrų problemų, bet jei žmonės laimingi, ar dar reikia kokių įrodymų?

Jolita: Kai širdyje padarai lemtingą apsisprendimą, suprasdamas, kad būtent šitas yra kelias į tavo laimę, ateina ramybė ir atsitraukia visos baimės ir kiti demonai, artimieji irgi pajutę tavo galutinį apsisprendimą, nurimsta. Tai normalus ir natūralus procesas.

Ką jūs su žmona labiausiai branginate savo šeimoje? Kodėl tokios trapios šiuolaikinės santuokos?

Žmonės įsivaizduoja, kad meilė tėra aistra ir jausmas. Aš manau, kad meilė – kai du žmonės gali vienas kitu pasitikėti, atsiverti iki širdies gelmių, nebijoti pasirodyti tokiu, koks iš tiesų esi. Be to, meilė sustiprina pasitikėjimą savimi – juk jei tave myli, reiškia, esi vertingas. Būtent galimybę būti drauge, dalintis viskuo ir vertinu labiausiai.

Daug porų nebeatranda laiko vienas kitam, o to padarinys – susvetimėjimas. Taip pat reikia mokėti kaskart atrasti naujų artimo žmogaus bruožų, nenustoti stebėtis juo. Juk nesame statiški – per gyvenimą keičiamės, augame. Visada artimame žmoguje galima įžvelgti gėrį, tereikia noro. Troškimo kurstyti meilę trūksta nūdienos porose. Daug dalykų vertinama iš emocijų pusės, o jos nepastovios, tad joms kintant, išnyksta ir meilė.

Jolita: Mano giliu įsitikinimu ir asmenine patirtimi, vyras ir žmona pirmiausia turėtų būti geri draugai, o tik paskui atlikinėti vyro ir žmonos socialinius vaidmenis. Iš tos draugystės natūraliai kyla visi įsipareigojimai ir atsakomybė vienas kito atžvilgiu. O šitų pareigų savo gyvenime juk turime be galo daug įvairiose gyvenimo srityse, dažnai jos virsta rutina, iš kurių vėliau norisi ištrūkti. Jeigu vyrą ir žmoną sieja iš esmės tik įsipareigojimai vienas kitam, gimę vaikai, tai ilgainiui ir gimsta troškimas visą tai nusimesti nuo savo pečių. O kai su savo vyru draugauji, tai ir bėgti nėra kur, nes kas tave geriausiai supras, paguos ir nuramins, jei ne tavo geriausias draugas?

Susiję įrašai: