Lietuvoje minimos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimo 60-osios metinės. Į Laisvės kovų sąjūdį visuomenėje tebėra nevienareikšmis požiūris. Ginkluota pokario antisovietinė rezistencija – kupinas heroikos ir tragizmo reiškinys, kuris sovietmečiu traktuotas kaip banditizmas, atrodytų nepriklausomoje Lietuvoje tapo absoliučia vertybe. Visgi pasigirsta nuomonių, kad šiandien pradeda aiškėti, jog esą ginkluota pokario rezistencija – tai ne tik didvyriškos kovos su okupantais, pasiaukojimas Lietuvai, bet ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimas bei civilių gyventojų žudymas.
Nenuginčijama, kad istorikai turi teisę ir pareigą neideologizuotai svarstyti bei tirti praeitį. Tai ir stengėsi daryti, pavyzdžiui, A. Anušauskas, tai daro vienas ryškiausių jaunosios istorikų kartos atstovų – B. Gailius, kuris teigia, kad pokario kovotojai labiau panašėjo į reguliarią kariuomenę nei į stichišką judėjimą.
Pagaliau istorikai pirmiausia yra mokslininkai ir gali kelti pačių įvairiausių hipotezių. Tik kyla klausimas, ar istorikai visuomenei turi pateikti jas, ar jau tam tikrus savo ieškojimų apibendrinimus?
Juolab kai kalbama apie pokarį. Daug Lietuvos šeimų yra paliestos pokario tragedijos. Štai istorikas L. Truska vis skaičiuoja, kad partizanai esą išžudė per dešimt tūkstančių gyventojų mažiau nei sovietai. Taip jie darė be karo lauko teismų, pirma ką nors nupyškindavo, o paskui priimdavo sprendimus… Apibendrinimas paprastas: partizanų kova beprasmė.
Štai kaip viskas aišku ir nesudėtinga. Kažkas nori partizaninę kovą prilyginti filmo „Niekas nenorėjo mirti“ scenarijui: po karo Lietuvoje vyko ne pasipriešinimas sovietinei okupacijai, bet pilietinis karas, kurio aukomis tapo tūkstančiai gyventojų. Šis karas buvo tikra beprasmybė, nes kovoti su okupantais buvo beviltiška.
Ar L. Truska vienas? Juk už jo nugaros stovi visa kohorta sovietinės istorijos auklėtinių, kurie dirba mokyklose ir panašiai pristato moksleiviams lūžinius mūsų istorijos įvykius. Mes turime visu smarkumu mušti pavojaus varpą dėl to, kaip istorija dėstoma mūsų mokyklose (turiu omenyje ne vadovėlius, o dėstymo kokybę). Juk šalia nacionalinės kalbos istorija užima išskirtinę vietą jaunosios kartos auklėjime.
Jei jaunas žmogus nemokės interpretuoti nacionalinio atgimimo sąjūdžio reikšmės devynioliktojo amžiaus pabaigoje, ikikarinės Respublikos gyvenimo, pokario realijų, naujausios istorijos įvykių, tai naivu tikėtis, kad jis bus pilietiškas ir mąstys valstybiškai. Jei jam istorija bus pateikiama tik kaip faktų bei datų rinkinys, o jos interpretacijos bus truskiškos, tai mes išauginsime kartą, kurios simboliu taps „Dviračio žinių“ blondinės ir nabagas Minedas.
Man yra tekę girdėti, kad, pavyzdžiui, Sausio 13-oji – viso labo yra beprasmybė… Nieko nuostabaus, kad Lietuvoje Tėvynės gynimas yra beprasmybė. Jei partizanų pasipriešinimas yra beprasmybė, tai ką ir kalbėti apie kitus įvykius… Tik kažkaip keistai išeina, kad tai, už ką jauni kaimo bernai klojo savo gyvybes, virto tikrove. Miškų glūdumoje, bunkeryje, po žeme, brandintas jų troškimas, kad priešo batai netryptų šios žemės, įsikūnijo. Ir ačiū jiems už tai.
Susiję įrašai:
- KO IŠMOKSTAME IŠ TRAGEDIJŲ?
- JEI GRETUTĖS VIRS JONUKAIS
- AR PASIRENGĘ PASITIKTI ATEIZMO IŠŠŪKĮ?
- KAIP VILUCKAS TAPO RIMTA PROBLEMA
- ISTORINIAI FILMAI IR ISTORIJA
